Septyniolikmetė panevėžiete Gabrielė Labanauskytė nuolat šypsosi, tačiau priversta gyventi visiškos tylos arba nesuprantamo ūžesio pasaulyje. Jos problemas galėtų išspręsti naujas klausos aparatas, tačiau jam įsigyti šeima neturi pinigų.
Gabrielės mama Lina Labanauskytė pripažįsta, kad susitaikyti su dukters negalia nebuvo lengva. U.Mikaliūno nuotr.
Gabrielės mama Lina Labanauskytė sako, kad apie dukters negalią sužinojo tik tuomet, kai ji pradėjo lankyti darželį.
„Kol mergaitė buvo maža, atrodė, kad reaguoja į aplinką, kad viską supranta, tad net nekilo mintis, jog kažkas gali būti negerai. Tačiau kai ji trejų ar ketverių metų pradėjo lankyti darželį, o vėliau parengiamąją grupę, mes pradėjome dažniau vaikščioti pas gydytojus ir sužinojome, kad mergaitė neprigirdi. Didžiausia nuostaba buvo tai, jog gydytojai iš pradžių sakė, kad viskas gerai, vėliau užsiminė, kad mergaitė neprigirdi tik šiek tiek, o galiausiai, nuvažiavus į Kauną, paaiškėjo, kad sutrikimas yra gana didelis“, – „Sekundei“ pasakojo panevėžietė.
Ši žinia buvo jau antras smūgis mergaitei ir jos mamai. Gabrielė gimė su galūnių genetiniu apsigimimu. Dėl to jai buvo sunku išmokti vaikščioti, o dabar nėra lengva susikalbėti gestų ženklais.
Šios negalios ne tik apriboja Gabrielės galimybes dalyvauti įvairiuose kultūriniuose renginiuose, susikalbėti su aplinkiniais, pasirinkti norimą profesiją, bet ir izoliuoja nuo aplinkinio pasaulio.
Pasak Panevėžio kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų pagrindinės mokyklos direktorės Danutės Kriščiūnienės mes jaučiamės blogai, jeigu vieną dieną nepaklausome radijo ar nepažiūrime žinių. Tuomet manome, kad esame tarsi atskirti nuo pasaulio. O klausos negalią turintys vaikai taip jaučiasi nuolat.
Skiria pigiausius aparatus
Valstybė septyniolikmetei jau buvo skyrusi du klausos aparatus, tačiau jie buvo nepatogūs, prastos kokybės ir greitai sugedo. D. Kriščiūnienė sako, jog viena pagrindinių problemų yra tai, kad valstybė visiems skiria daugmaž vienodus klausos aparatus, nesigilinama, ko reikia konkrečiam asmeniui.
„Kiekvienas mes esame individualybė, todėl turėtume gauti kokybiškas paslaugas, pritaikytas būtent mums. Juk galbūt vaikui netinka būtent tos firmos klausos aparatas, o valstybė visiems duoda tuos pačius, pigiausius variantus“ , – esama tvarka piktinosi direktorė.
Mokyklos vadovė teigia, kad pastebėti, jog vaikas nešioja jam nepritaikytą ir nekokybišką aparatą, gali net aplinkiniai. Ypač pedagogai.
„Valstybės skiriami patys pigiausi aparatai labai prastai reguliuojami ir trukdo ne tik vaikui, bet ir mokytojui dirbti pamokoje. Aparatas nuolat ūžia, švilpia ir tas triukšmas girdimas net aplinkiniams. Triukšmas atsiranda vos mokiniui pajudėjus ir pakeitus padėtį. Įsivaizduokite, mažas vaikas turi tik klausos likučius, nelabai supranta, kas vyksta, o dar yra priverstas nuolat girdėti ne tik aplinkos garsus, bet ir aparato skleidžiamą ūžesį. Jis gyvena visiškame chaose“, – „Sekundei“ teigė D. Kriščiūnienė.
Visgi net ir tokie nekokybiški aparatai skiriami retai. Tik kas penkerius metus. Tačiau, pasak D. Kriščiūnienės, vaikas juda, sportuoja, tad aparatas neišvengiamai nuolat iškrenta, įskyla ar kitaip susidėvi. Jeigu klausos aparatui kažkas nutinka jau po metų, kitus ketverius metus žmogus turi tiesiog laukti. Tai ypač blogai ankstyvame amžiuje, kai spartūs vystymosi procesai.
Už valstybės skiriamą sumą įsigyti kokybiško pirkinio beveik neįmanoma. Šiuo metu kompensacijos dydis suaugusiesiems svyruoja nuo 44,09 euro iki 50,18 euro. Vaikams ši suma kiek didesnė, nuo 100,05 euro iki 316,27 euro.
Tiesa, nuo 2017 metų nustatyta tvarka turėtų keistis. Tačiau kol kas nėra aišku, ar tai situaciją pagerins, ar, atvirkščiai, tik pablogins.
Tikisi gerų žmonių pagalbos
L. Labanauskytė bandė kreiptis į ligonių kasas ir prašyti nuolaidos klausos aparatui įsigyti. Tačiau čia išgirdo, kad norint tikėtis kompensacijos, pirmiausia reikia už savo pinigus nusipirkti prekę, o tik tuomet turėtų teisę kreiptis dėl dalies sumos grąžinimo. Panevėžiete pripažįsta, kad šis pirkinys jai gerokai per brangus.
Gabrielė jau buvo nuvežta į Vilnių, čia padaryta klausos audiograma, paaiškėjo, kad reikia ne paprasto, o itin sudėtingo klausos aparato. Jo kaina siekia apie 1900 be PVM. Šiuo metu valstybė galėtų kompensuoti tik labai mažą dalį sumos. Vos 50 ar 60 eurų.
Todėl Gabrielės mama viliasi, jog geri žmonės padės nors šiek tiek palengvinti jos dukros kasdienybę. Šiuo metu pagalba yra itin svarbi, nes mergaitė mokosi devintoje klasėje, po dvejų metų turės keisti mokymo įstaigą ir rinktis profesiją. Negirdint ir turint kitų įgimtų negalių, tai padaryti gali būti itin sunku.
Norintieji padėti Gabrielei ir jos šeimai įsigyti klausos aparatą gali pervesti auką į Gabrielės Labanauskytės SWEDBANK sąskaitą LT78 7300 0101 4996 0846.
Kartą jau padėjo
Prieš metus „Sekundė“ rašė apie negirdinti trejų su puse metų berniuką. Tą kartą žmonės neliko abejingi ir vos per savaitę suaukojo reikiamą pinigų sumą bei suteikė galimybę mažyliui mėgautis visaverčiu gyvenimu.
Tuomet Laura Simėnienė pasakojo, kad apie savo sūnaus negalią sužinojo, kai jam sukako vieneri. Buvo kreiptasi į ligonių kasas, tačiau jų kompensuotas klausos aparatas visiškai netiko mažyliui.
Jis ūžė, skleidė nepageidaujamus garsus, todėl vaikas negalėdavo ilgai išbūti ir nuolat bandydavo aparatą nusiimti. Kito valstybės finansuojamo aparato būtų reikėję laukti kelerius metus, o šeima tuo metu tiek pinigų neturėjo.
Laimė, geri žmonės buvo neabejingi ir jos sūnaus skausmui. Vos per savaitę paaukojo 1307 eurus ir šeimai galėjo įsigyti kokybišką klausos aparatą.
Praėjus metams kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų mokyklos direktorė džiaugiasi, kad mažojo Simo gyvenimas visiškai pasikeitė, pastebimi milžiniški vaiko ugdymo pokyčiai. Aparatas berniukui padėjo tarsi atsispirti nuo tramplino ir jis tobulėja toliau.
Inga DAUKINTYTĖ
