Lietuvos vardas daugeliui asocijuojasi su stipriomis krepšinio tradicijomis, tačiau Panevėžio rajoną jau ne pirmi metai garsina virvės traukėjai. Vadoklių virvės traukimo moterų komanda „Šėlsmas“ prieš keletą metų pasiekė istorinių pergalių pasaulio ir Europos čempionatuose. Jų pėdomis seka ir jaunieji sportininkai.
Tarsi didelė šeima
Kol daugelis bendraamžių atostogas leido gulinėdami prie vandens telkinių ar įbedę nosis į kompiuterį, kai kurie Ramygalos gimnazistai liejo prakaitą ruošdamiesi svarbioms varžyboms. Jų triūsas nenuėjo veltui. Prieš pat rugsėjo pirmąją paaiškėjo, kad tapo Lietuvos virvės traukimo čempionais, o liepą Vokietijoje vykusiose Europos pirmenybėse pelnė 6-ąją vietą iš 36-ių komandų.
Kaip pasakojo mokinius varžyboms rengianti jų kūno kultūros mokytoja Giedrė Maželienė, virvės traukimas nėra vien sportas, jis ugdo ir mokinių ištvermę, drausmę, be to, stiprina bendruomeniškumą. Visa komanda – tarsi didelė šeima.
„Mokslo metų pabaigoje pasitarėme, ką toliau darysime – eisime atostogauti ar treniruosimės ir rengsimės varžyboms. Vaikai patys nusprendė, kad atostogas skirs treniruotėms. Labai smagu, kad jie ne tik ateidavo į bendras treniruotes, bet ir individualiai sportavo. Visi supranta, kad tik darbu ir užsidegimu galima pasiekti rezultatų“, – savo auklėtiniais džiaugėsi G. Maželienė.
Mokytojos teigimu, į Europos virvės traukimo čempionatą atvažiuoja tik itin stiprios komandos. Ten silpnų varžovų nėra. Daugelyje Europos šalių virvės traukimo tradicijos yra labai gilios. Šiam sportui populiarinti skiriamos didelės investicijos, sudarytos puikios sąlygos treniruotis. Lietuvoje viso to nėra. Nors tam ypatingo pasiruošimo nereikia, tik virvės ir tinkamų oro sąlygų, tačiau ta sporto šaka mūsų šalyje tiesiog pamiršta.
„Labai gaila, kad virvės traukimas kaip sporto šaka baigia išnykti. O juk šiam sportui nieko ypatingo nereikia – tik virvės ir didelio noro. Todėl džiaugiuosi, kad vaikai su didžiuliu užsidegimu rengiasi varžyboms ir atstovauja Lietuvai. O kai yra įdirbis, ir rezultatų siekti lengviau“, – kalbėjo G. Maželienė.
Gyvenimo mokykla
Gerų rezultatų, pedagogės teigimu, siekti padeda ir tai, kad visa komanda labai drausminga, jos nariai palaiko vieni kitus.
„Svarbu ne tik psichologinis nusiteikimas, ištvermė, kantrybė, bet ir komandinis darbas. Kiekvienas judesys turi būti suderintas. Aišku, mums iki olandų ar vokiečių dar labai toli, tam reikia daug praktikos ir įdirbio, tačiau kartais kalnus gali nuversti ir didelis noras bei ryžtas“, – įsitikinusi komandos trenerė.
G. Maželienė mano, kad dalyvavimas įvairiose tarptautinėse varžybose yra ne tik fizinės ištvermės mokykla. Ramygaliečiai Lietuvos virvės traukimo čempionais tapo, nors jų rankos ir kojos buvo nusėtos žaizdomis. Ne ką mažiau svarbu tai, kad kaimo vaikai turi galimybę pabendrauti su bendraamžiais iš viso pasaulio ir lavinti šnekamąją anglų kalbą.
„Varžybose vaikai ne tik gauna sportinės patirties, bet ir bendrauja su savo bendraamžiais, iš jų mokosi. Gauna tokios gyvenimo patirties, kokios mokykloje tikrai neįgytų“, – tvirtino pedagogė.
Jos teigimu, pagrindinė problema, kad virvės traukimas – sezoninis sportas. Juo užsiimti galima tik šiltuoju metų laiku. Kita vertus, kaita ryški ir komandoje. Prie virvės dažniausiai stoja jau vyresni vaikai, tačiau tik įgiję patirties ir pasiekę puikią fizinę formą jie tiesiog palieka mokyklą.
„Pagrindinė problema – didelė komandos narių kaita. Manau, jeigu virvės traukimo sportas sulauktų daugiau valdžios dėmesio, gausesnis būrys jaunuolių liktų gyventi rajone. Aišku, be rajono valdžios pagalbos niekur nebūtume galėję išvažiuoti, labai smagu, kad ir kaimo vaikai nėra pamiršti. Kaip Lietuva garsėja krepšininkais, taip Panevėžio rajonas galėtų garsėti savo virvės traukėjais“, – perspektyvą mato G. Maželienė.
Padiktuoja tolesnį kelią
Kad virvės traukimas – ne vien tik sportas, rodo ir tai, jog nemažai komandos narių, baigusių mokyklą, pasirinko trenerio ar teisėjo kelią. Kiti net išvykę mokytis ir gyventi į Panevėžį kiekvieną savaitę grįžta treniruotis su komanda.
Lietuvos virvės traukimo čempione tapusios komandos kapitonė Dovilė Adašiūnaitė tikino, kad šis sportas įtraukia ir nebepaleidžia, todėl baigusi gimnaziją planuojanti rinktis sporto studijas.
„Kai pradedi, nebegali sustoti. Man mokytis liko paskutiniai metai, bet virvės traukimo tikrai neapleisiu. Planuoju stoti į Kūno kultūros akademiją ir galbūt tapti šios sporto šakos trenere“, – ateities ambicijų neslėpė mergina.
Jos teigimu, ištvermė, drausmė praverčia ne tik varžantis, bet ir gyvenime. Tačiau smagiausia, kad šis sportas atveria kelius į platesnį pasaulį – per tarptautines varžybas užsimezgusios pažintys dažnai perauga į nuoširdžią draugystę, o komandos nariai, su kuriais tenka patirti laimėjimo džiaugsmą ir pralaimėjimo kartėlį, tampa neišskiriamais draugais.
Lina DRANSEIKAITĖ
