Michail Šiškin „Laiškų knyga“ (vertė Sigitas Parulskis), „Vaga“, 2011, 323 p.
Sykį rusų rašytojas emigrantas, jau penkiolika metų gyvenantis Šveicarijoje, leido stipendinę žiemą Berlyno literatūriniame kolokviume, ant Vanzė kranto. Lankydamas netoliese esantį kultinio savižudžio Heinricho von Kleisto kapą pagalvojo, kad jau ketveri metai nieko nerašąs, o ir idėjų neturįs. Tą pačią naktį susapnavo kūrinį, kurį ir parašė. Pavadino jį „Laiškų knyga“. Štai tas sapnas ir lietuviškai. Viena geriausių rusiškų knygų, skaitytų per pastaruosius du dešimtmečius.
Gustave’as Flaubert’as sakė, jog ponia Bovari, o M. Šiškinas eina dar toliau pareikšdamas, jog visi jo romanų personažai – jis pats. Be to, kiekviename romane rasime tik du pagrindinius: Jį ir Ją. Laiškų knygai tai natūralu, ypač meilės laiškų knygai.
Laiškai yra situacija, kai žmones jungia tik žodžiai, o „bet kokie žodžiai – tai tiktai blogas originalo vertimas. Viskas vyksta kalba, kurios nėra. Ir štai tie neegzistuojantys žodžiai – tikri“. Abu susirašinėtojai nebando ieškoti neegzistuojančių žodžių, kitaip nutrūktų komunikacija, tačiau jau egzistuojančius mėgina naudoti kontekstuose, kuriuose po jais ar už jų išryškėtų tų tikrųjų, neegzistuojančių žodžių šešėliai.
Eros ir thanatos, du poliai, tarp kurių – visa literatūra, neišskiriant ir šios knygos. Meilė čia abipusė, tekstuose skleidžiasi itin stilingai (autorius savo stiliaus meistryste drąsiai lygintinas su Vladimiru Nabokovu), o mirčiai čia atstovauja karas. Adresatas Volodenka kariauja 1900-ųjų „boksininkų sukilime“ (sunku suprasti, kodėl vertėjas juos pavadino „bokseriais“) Kinijoje, o adresatė Sašenka gyvena taikiuose namuose, tačiau laukiančiai moteriai kiekviena diena – karas, kuriame kartais ir žūstama. Keistas įspūdis, jog Ji gyvena labiau dabartyje nei Jis, bet iš laiškų atrodo būtent taip.
Abu jie kabinasi vienas į kitą kiekviena laiško raide. Anot Jo: „viskas aplinkui – netikra. O tikra – kai aš atsidūriau pas tave pirmą sykį ir užėjau į vonios kambarį nusiplauti rankų, o ten pamačiau tavo kempinę ir taip aštriai pajutau, kad ji lietėsi tavo krūtinės.“ Šis kabinimasis itin paradoksalus pamažu suvokiant, jog nė vienas šių laiškų taip ir nepasiekė adresato. Todėl realiai jie vienas kitam liovėsi egzistavę, tebeegzistuoja tik prisiminimuose ir ilgesio projekcijose, kankinasi vienas dėl kito taip įrodinėdami, kad jie tebėra, nes „kentėti dėl to, ko nėra, reikia išmokti“. Jie kenčia nesimokydami.
Laiškų (o ir bet kokio bendravimo) raktas turbūt yra ši citata: „kad taptum tikras, būtina egzistuoti ne savo sąmonėje, kuri tokia nepatikima, neatspari miegui, kai pats nežinai, tu gyvas ar ne, bet kito žmogaus sąmonėje.“ Tad ir tenka kito žmogaus sąmonei įrodinėti savo egzistavimą, šiuo atveju – laiškais. Laiškuose galima save išplėsti, atmintis čia bus laiko mašina, o žvilgsnis – septynmyliai batai. Laiškuose galima gniaužyti tikrovę, norint iš jos išspausti suslėptąsias esencijas (tarkim, tuos pačius „neegzistuojančius žodžius“). Galima viską atverti (psichoanalitikas čia ras ir Edipo, ir Elektros kompleksus), galima suslėpti. Pagrindiniai burtažodžiai čia ne pasakojamieji, o energetiniai: „niekam tavęs neatiduosiu“ (Jis Jai), „tau nieko neatsitiks“ (Ji Jam).
Atsitiks, deja. Abiem. Ji turės savo meilę ir tragedijas, Jis – savąją ir savąsias. Ir jų laiškai nebus medijos, veikiau – veidrodžiai ar skepetos, sugeriančios perteklinį meilės kraują.
Kartais apima baimė, kad tekstų aistra ir jausmingumas slystelės į sentimentalumą ir auksas virs švinu. Tačiau autorius įdėjo slaptą ingredientą, ir alchemiška degradacija neįvyksta. Gal tas ingredientas – krapas, dailininko prismeigtas prie viršelio? Eterinis augalas, kur vertinamas ne jo maistingumas, o jo esencijos. Kaip ir knygoje, kur svarbu ne žodžiai, o didžiulė sielos bedugnė, bandoma jais uždengti.
