Savaitgalį jau 11-ą kartą Bernatonių bendruomenė pakvietė į tradicinio kulinarinio paveldo renginį – sūrio šventę, kur buvo galima ne tik linksmai pavakaroti, bet ir paragauti gurmaniškų sūrių.
Ruošiasi išleisti knygą
Saldaus ir rūgštaus pieno, kepti ir rauginti, su žolelėmis, vaisiais, daržovėmis, žuvimi, grybais ir net šonine – Bernatoniuose vykusioje šventėje buvo galima paragauti keliasdešimties rūšių sūrių, paruoštų išradingų Bernatonių šeimininkių.
Kaip pasakojo šios šventės sumanytoja ir Bernatonių bendruomenės pirmininkė Reda Ona Manikienė, kol šeimininkės varžėsi gardžiausio, skaniausio, originaliausio sūrio konkurse, žiūrovai galėjo palepinti savo skrandžius ir iš šeimininkių pasimokyti slėgti netradicinius sūrius.
„Vien konkursinių sūrių, besivaržiusių dėl skaniausio ir originaliausio vardo, buvo daugiau kaip dvidešimt, o kiekvienos šeimininkės atsineštuosius į šventę tikriausiai būtų sunku suskaičiuoti, bet kokie trys šimtai tikrai buvo“, – šeimininkių išmone negalėjo atsistebėti bendruomenės pirmininkė.
Nors sūrio šventė skaičiuoja vienuoliktus metus, tačiau kasmet šeimininkės turi kuo nustebinti ir atvykusius svečius, ir bendruomenės narius.
Bernatoniškiai, norėdami išsaugoti tokius kulinarinio paveldo šedevrus, ruošiasi išleisti knygą, joje bus galima rasti ne tik gardžiausių sūrių receptų, įdomių jų atsiradimo istorijų, bet ir mažų paslapčių, kaip paruošti tokį sūrį, kad namiškiai net pirštus apsilaižytų.
„Šiemet prieš oficialiąją dalį vyko fotosesija – įamžinome geriausias savo šeimininkes ir jų sūrius. Žiemą lauks pats darbymetis, nes reikės atrinkti pačių gardžiausių ir originaliausių sūrių receptus, o kitąmet, per sūrio šventę, tikimės šią knygą pristatyti visiems“, – apie laukiančius darbus „Sekundei“ pasakojo R. O. Manikienė.
Nešiojasi rankinėje
Atsirinkti gardžiausių sūrių receptus nebus lengva, nes šeimininkės viena kitą lenkia savo išmone ir kulinariniais gebėjimais. Vincenta Kanclerienė, nors jau septynerius metus gyvena Panevėžyje, stengiasi nepraleisti nė vienos sūrio šventės. Ir šįkart ji atvežė savo firminį velykinį sūrį, kurio receptą sužinojo iš dvare tarnavusios mamos.
„Slėgti tokį sūrį mane išmokė mama, kuri tarnavo pas ponus Linkuvos dvare. Kaip spėju, mama velykinį sūrį pradėjo gaminti apie 1936-uosius“, – prisiminė V. Kanclerienė.
Anot moters, tai ypatingas desertinis sūris, ruošiamas tik tam tikroms progoms. Ir ji sūrį slegia tik prieš Velykas ar įvairius jubiliejus, šeimos šventėms. Tiesa, pagaminti sūrį nėra paprasta, nes jis ruošiamas tik iš kaimiškų produktų, jų gyvenant mieste sunku gauti.
„Dabar, kai gyvenu mieste, sūriams slėgti laiko turiu, bet nebeturiu iš ko, nes savų gyvulių nebelaikau. Gerai, kad turiu puikių kaimynų, kas kaimiškų kiaušinių, kas naminio pieno ar sviesto padėjo gauti, todėl paruošiau ypatingą velykinį sūrį“, – kalbėjo šeimininkė.
V. Kanclerienės teigimu, dabar nustebinti šeimą ir artimuosius vienokiu ar kitokiu patiekalu darosi vis sunkiau: įvairios kulinarinės laidos atvėrė vartus į visai kitokį kulinarijos pasaulį, tačiau tik iš kaimiškų produktų pagamintas sūris visada turės savo vertę. Ji džiaugiasi, kad jaunylis sūnus, šiuo metu su šeima gyvenantis sostinėje, mielai šeimininkauja virtuvėje, todėl, kai nebeturės sveikatos pati sukiotis prie puodų, iš mamos paveldėtą receptą drąsiai patikės jam.
„Popierėlis, ant kurio surašyta, kiek ir ko reikia velykiniam sūriui, jau pageltęs, raidės išblukusios, bet jį kaip vertingiausią turtą visada nešiojuosi rankinėje. Taip žinau, kad tikrai nepamiršiu, kur pasidėjau. Vėliau jį atiduosiu savo jaunėliui Antanui, kuris virtuvėje jau seniai pralenkė mamą“, –, kad ir sūnus domisi kulinarija, džiaugėsi V. Kanclerienė.
Eksperimentuoja virtuvėje
Bernatonietė Staselė Juodinskienė visus sužavėjo iš pirmo žvilgsnio sunkiai tarpusavyje derančių produktų – varškės ir šoninės – sūriu, tačiau visi ragavusieji negailėjo pagyrų šeimininkei.
Kaip pasakojo moteris, jai virtuvėje patinka eksperimentuoti ir ieškoti, todėl į kiekvieną sūrio šventę stengiasi atnešti ką nors originalaus ir išskirtinio. Išskirtiniais gardžiais sūriais ji stengiasi palepinti ir savo šeimą.
„Mėgstame naminiu sūriu pradėti dieną. Tiesa, mano šeima nedidelė – esame tik dviese, todėl galime pasilepinti“, – juokavo S. Juodinskienė.
Kiekvienąkart spausdama sūrį ji stengiasi, kad išeitų kitoks, bent jau pakeisti prieskonius ar žoleles. Gerų idėjų dažnai randa internete, knygose ar tiesiog imasi eksperimentų. Tiesa, bernatonietė karvutės neturi, tad pieną tenka pirkti iš kitur. Tačiau džiaugiasi, kad gali mėgautis gardžiais ir sveikais sūriais, kokių parduotuvėje niekada neįsigysi.
„Sūrių gamyboje galima pasitelkti visą fantaziją. Gamindama sūrius stengiuosi, kad būtų ir sveika, ekologiška, ir skanu“, – sakė S. Juodinskienė.
Nors ir moters mama visada namuose pati slėgdavo sūrius, tačiau dabar tai yra ne maisto gaminimas, o malonumas. S. Juodinskienė dažnai ruošia žuvies slėgtainį-sūrį, tačiau patys mėgstamiausi – varškės sūriai su įvairiais priedais.
„Mama slėgdavo sūrius, bet tai buvo daugiau prievolė. Augome šeši vaikai, tad mama suko galvą, kaip mus išmaitinti, o ne kuo palepinti. Tada būdavo tik baltas tradicinis sūris, bet užtat dabar galiu eksperimentuoti ir palepinti savo šeimą“, – kalbėjo šeimininkė.
Garsus už Atlanto
Sūrių šventėje vienas greičiausiai išgraibstytų buvo Zitos Žvirblienės keptas varškės sūris. Tikriausiai ne veltui, mat moters sūriai yra iškeliavę net už Atlanto, todėl Z. Žvirblienė savo kulinarinį šedevrą pavadino „Keliautojų“ sūriu.
„Pati kepti varškės sūrį pradėjau visai neseniai, tik prieš kokius ketverius metus. Ieškojau būdų, kaip ilgiau išlaikyti šviežią, ir sumaniau paprastą varškės sūrį pašauti į orkaitę. Pirmąjį keptą sūrį išsivežiau į kelionę į Kretą, tačiau nebuvo laiko jį valgyti. Grįžusi po kelionės atidaviau draugei. Ji taip išgyrė, supratau, kad šis atradimas pasiteisino“, – pasakojo moteris.
Svetur gyvenančių artimųjų ir draugų moteris turi nemažai. Žinodami ponios Z. Žvirblienės kulinarinius gebėjimus, jie visada prašydavo lauktuvių įdėti lietuviško naminio varškės sūrio. Tačiau kaskart bernatonietė savo gaminį tolimai kelionei pakuodavo su dideliu nerimu, ar sūris bekeliaudamas nesurūgs. Dabar lauktuvėms siųsdama keptą sūrį gali būti rami, kad jis adresatą pasieks puikaus skonio.
„Nesigarsinu, bet per pažįstamus kažkaip susižino, kad aš kepu naminius sūrius, tad dažnai paprašo suslėgti ir veža juos lauktuvių užsienyje gyvenantiems giminaičiams ar draugams. Mano sūriai keliauja į Norvegiją, Jungtines Amerikos Valstijas ir kitur“, – džiaugėsi, kad vertinami jos kulinariniai sugebėjimai, Z. Žvirblienė.
Moters sūriai vertinami ir už tai, kad gaminami tik iš natūralių produktų. Juos raugiant nenaudojama jokių priedų, net ir tokių natūralių kaip actas ar citrinos rūgštelė.
„Sūrį spaudžiu tik iš natūralios varškės ir išrūgų. Ir apibarstau įvairiomis žolelėmis: baziliku, peletrūnu ar įpjaustau česnako. Stengiuosi įtikti kiekvienam skoniui, pavyzdžiui, vyrams prie alaus labiausiai patinka sūris su paprikomis, o vaikams – saldus su džiovintais vaisiais. Galiu padaryti kokį tik nori sūrį, tačiau ar ilgai, klausimas. Man jau 67-eri, nežinau, kiek dar pavyks išlaikyti karvutę“, – kalbėjo Z. Žvirblienė.
Prisiragavę gardžiausių sūrių bernatoniečiai ir svečiai kilnojo kojas pagal Utenos ir Panevėžio kapelų atliekamas linksmas dainas. Bendruomenės pirmininkė Reda Ona Manikienė prižadėjo, kad kitąmet šventė bus dar spalvingesnė, tad šeimininkės jau dabar gali ruoštis ir tobulinti savo firminių sūrių receptus.
Lina DRANSEIKAITĖ
