Buvęs NBA krepšininkas iš Didžiosios Britanijos Johnas Amaechi nuvainikuoja dabartinę sporto sistemą. Apie tai jis kalbėjo išskirtiniame interviu IQ.
Esate psichologas, anksčiau profesionaliai sportavote. Kas, jūsų nuomone, yra sportas ir kokias pagrindines problemas jame įžvelgiate?
– Sportas visada pristatomas kaip šis tas daugiau nei pramoga: jis populiarinamas tarp šeimų, kad šios skatintų vaikus sportuoti, valstybė raginama leisti milžiniškus pinigus kokioms nors varžyboms rengti. Jis „parduodamas“ kiekvieną kartą, kai žiūrite varžybas – pristatomas kaip kažkas, kas pakylėja jus dvasiškai ir emociškai. Problema tai, jog sporto organizacijos, regis, nepakankamai stengiasi užtikrinti, kad sportas ištesėtų visus žmonėms duodamus pažadus. Sporto analizė yra kita problema, nes į jį dažniausiai žvelgiame kaip į malonumą, pramogą. Nemanau, kad sportą vertiname taip kritiškai, kaip turėtume. Atrodo, lyg žurnalistai vengtų užduoti klausimų apie pažadus, kuriuos sportas teikia ir kurių neištesi.
Užsiminėte apie sporto žurnalistiką. Kokią ją matote šiandien?
– Su keliomis išimtimis, – nes yra puikių sporto žurnalistų, – sporto žurnalistika yra tapusi vaikinų, gurkšnojančių alų ir aptarinėjančių rungtynes, užsiėmimu. Tai, ką jie kalba apie rungtynes, yra pernelyg neprofesionalu – taip galėtų kalbėti bet kuris vyras ar moteris, varžybas pažiūrėję su draugais. Jie ne žurnalistai, jie sporto sirgaliai. Jie kalba apie akivaizdžius dalykus ir nesistengia analizuoti sporto, nekelia sunkių, kritiškų klausimų. Kodėl jie praleido puolimą? Ar šis žaidėjas tikrai sužeistas? Jie neanalizuoja sporto pramonės, monstro, kuriuo sportas šiandien yra tapęs.
Tarp mėgėjų ir profesionalų sporto yra aiškus skirtumas. Kartais pats rašau į „The New York Times“, tačiau, nereikia apsimetinėti, aš ne žurnalistas. Stengiuosi rašyti tiksliai ir argumentuotai, tačiau mano tekstai vis vien yra komentarai. Tinklaraštininkams trūksta išsamumo, analizės – tai juos ir skiria nuo žurnalistų. Šių problemų nėra karo žurnalistikoje arba rašant apie ekonomikos krizę – pasirenkami akivaizdūs darbo metodai, įžvalgos, kritika. Man regis, to beveik nėra sporto žurnalistikoje.
Nesant išsamios profesionalios žurnalistikos mums leidžiama tikėti, kad sportas lyg koks pūkuotas zuikutis – be sisteminių bėdų.
Galiu pateikti tokį pavyzdį. Aš esu aukštas ir tai žinau. Kadangi mano judesiai gali užgauti aplink esančius žmones, įėjęs į kambarį judu atsargiai ir stebiu, kas yra aplink mane. Žurnalistai irgi turi savybių, kurios nebūdingos kitiems. Kai jie kalba, juos girdi ne dešimtys, net ne tūkstančiai žmonių. Jei žurnalistai nekelia svarbių klausimų, jų nekelia ir visuomenė, ji apkursta. Kai sporte vyrauja rasizmas, o žurnalistai apie tai nekalba, visuomenė taip pat tampa šiai temai apatiška. Kai žurnalistai nekalba apie neįgalius žmones, apie lesbietes, gėjus, transseksualus ir biseksualus, visuomenė nežino, kad problema egzistuoja. Nesant žurnalistų pagalbos mes galime apskritai nesužinoti, kad problema yra. Be išsamios profesionalios žurnalistikos mums leidžiama tikėti, kad sportas yra lyg koks pūkuotas zuikutis – be sisteminių bėdų.
Ko sporto žurnalistai neklausia, nors turėtų?
– Bet kuris didelis įvykis – FIFA pasaulio čempionatas, olimpinės žaidynės, Sandraugos žaidynės – visam pasauliui ką nors pažada. Londono olimpinės žaidynės žadėjo būti „žaliosios žaidynės“ – ar kuris nors žurnalistas atliko tyrimą, kiek iš tikrųjų šiame šūkyje buvo tiesos? Kodėl neklausiama, kas buvo pažadėta ir liko nepadaryta, kokios priežastys tai lėmė? Didžiojoje Britanijoje faktiškai nerasite juodaodžių futbolo klubų vadybininkų – kodėl neklausiama, kodėl? Didžiosios Britanijos futbolo asociacija paskelbė, kad jai vadovaus moteris, bet jie moterį vadovę išrinko tik po 150 metų nuo įsikūrimo pradžios! Ar diskutuojame apie šias problemas? Tai klausimai, kurių žurnalistai paklaustų bet kurios bendrovės ar organizacijos, jei jie nevykdytų savo programų. O sporto žurnalistikoje susitelkiama ties niekučiais ir blizgučiais.
Ar sportas yra rasistinis, seksistinis, homofobinis?
– Taip, be abejonės. Sportas yra instituciškai rasistinis, seksistinis ir homofobinis. Tai nereiškia, kad tokie yra sporto žmonės, tokios yra institucijos. Jų politika nušalina kvalifikuotas moteris, kvalifikuotus juodaodžius žaidėjus, gėjus. Tai akivaizdu ir tai vyksta visą laiką. Kalbu ne tik apie savo patirtį, bet ir apie daugumos vaikų, pavyzdžiui, į sportą atėjusių aštuonerių, taip pat apie tų, kuriems jau per trisdešimt. Tokia yra dabartinė sporto sistema, jos žmonės emociškai neraštingi (emotionally illiterate) – dauguma vis dar mano, kad vyrai neverkia, o moterys verkia per daug. Visa tai nesąmonės.
Be to, keičiasi žodynas – jis dabar užmaskuotas, bet neką mažiau įžeidžiantis. Jūs retai kada išgirsite žmones sakant žodį iš n raidės, bet jie šnekės apie tuos žmones, kai norės ką nors pasakyti apie juodaodį. Galima išgirsti, kad juodaodžiai ne tokie protingi kaip europiečiai. Tai tas pats rasistinis žodynas, tik skamba apsimestinai maloniai.
Kalbėjote apie emocinį raštingumą. Kas tai?
– Žmogus gali suprasti savo emocijas ir tuo pačiu metu atpažinti jas kitame asmenyje. Tai pagrindinis užuojautos komponentas. Mes žinome, kad vyrai ir moterys, kurie geriau geba atpažinti emocijas, rečiau kenčia nuo depresijos, nusivylimų, labiau užjaučia ir supranta kitų žmonių jausmus. Emocinis raštingumas yra įgūdis, jo reikia išmokti. Kai kurie žmonės natūraliai lengvai pajunta, kaip jaučiasi kitas, bet kai kuriems sunku suprasti, kai kitas žmogus būna piktas – šie jam nesustodami kalba, kol tas palūžta ir išsilieja. Mokyklose, kuriose dirbu, vaikai kartais net nesugeba pantomimiškai, stereotipiškai pavaizduoti liūdesio.
Daugelyje mokyklų Vakarų šalyse – Prancūzijoje, Ispanijoje, Didžiojoje Britanijoje – vyksta emocinio raštingumo programos. Tai svarbi švietimo dalis, bet kodėl mums neatrodo, kad to reikėtų ir sporte?
Man atrodo, nėra nieko baisiau, kai žmogus nesugeba suvaldyti emocijų ir jas išlieja pykčiu. Tai gali sukelti bėdų.
Sugrįžkime prie sporto. Sakėte, kad jis rasistinis ir seksistinis. Ar tai būdinga visoms sporto šakoms?
– Kiekviena sporto šaka susijusi su socialine klase ir beveik kiekviena sporto šaka atitinka demografinį žmogaus, užsiimančio tuo sportu, tipą. Jei kalbėsime apie futbolą Didžiojoje Britanijoje, bus aišku, kad jį žaidžia baltaodžiai ir Amerikos bei Karibų regionų juodaodžiai vaikai, bet ne vaikai, kilę iš Pietų Azijos. O Amerikos bei Karibų regionų juodaodžiai vaikai vargiai užsiimtų fechtavimusi.
Tai ne aš sugalvojau – tai akivaizdu stebint varžybas. Iš tiesų net nebūtinai varžybas – galėtume kalbėti apie Oksfordo ir Kembridžo universitetus. Kiek juose juodaodžių studentų?
Kaip išspręsti šias problemas?
– Pirmiausia, neverta kurti edukacinių programų žmonėms, einantiems aukštas pareigas, pavyzdžiui, Futbolo asociacijoje, – tai nieko nepakeis. Geriausia pradėti nuo jaunų žmonių, ateinančių į sportą, ir pirmiausia pradėti nuo emocinio raštingumo pamokų. Reikėtų kalbėti, kaip įvairovė (diversity) padeda siekti pergalių. Ne kaip tai naudinga viešiesiems ryšiams, kuriais galima parodyti pozityvius pokyčius, o kaip skirtingi žmonės iš tiesų gali kurti pridėtinę vertę siekdami pergalių. Reikėtų mokytis, kaip bendrauti su skirtingais žmonėmis. Tai galėtų būti puiki pradžia, norint pajudėti iš dabartinės sustabarėjusios pozicijos.
J. Amaechi
Gimė 1970 m. Bostone (JAV), nigeriečio ir britės šeimoje.
Septyniolikos metų pradėjo žaisti krepšinį, po šešerių metų buvo pakviestas į NBA.
Žaidė „Cholet“, Klivlando „Cavaliers“, „Panathinaikos“, Bolonijos „Kinder“, Šefildo „Sharks“, Limožo CSP, Orlando „Magic“, Jutos „Jazz“, Hiustono „Rockets“ klubuose.
2004 m. baigė profesionalaus krepšininko karjerą.
2007 m. išleido autobiografinę knygą „Žmogus centre“ (Man in the Middle).
2008 m. buvo vienas pagrindinių Pekino olimpinių žaidynių komentatorių BBC.
2011 m. už įnašą į sportą ir labdaringą veiklą gavo Britų imperijos ordiną.
2012 m. buvo Londono olimpinių žaidynių organizacinio komiteto įvairovės komisijos narys.
Šiuo metu yra Didžiosios Britanijos neįgaliųjų sporto federacijos viceprezidentas, Tarptautinės nevyriausybinės žmogaus teisių gynimo organizacijos „Amnesty International“ ambasadorius.
