Šiame straipsnyje atskleisime paslaptį – įvesti naujų ir didinti dabartinių mokesčių nereikėtų, jeigu iš dabar galiojančių tarifų surinktume tiek, kiek kiti. Aišku, anokia čia paslaptis, nors politikams tai perprasti sekasi sunkiai. Jie nusiteikę visuomenę aprūpinti didesniu socialiniu teisingumu, bet nauji mokesčiai gali lemti keistą rezultatą.
Vis dėlto kantrybės būti nuosekliai mokesčių srityje valdžiai užteko lygiai dvejus metus. Šių metų pradžioje vėl buvo grąžinta PVM lengvata viešbučiams, o gruodžio mėnesį pasipylė valdančiųjų siūlymai apmokestinti viską, pradedant papuošalais ir baigiant sraigtasparniais. Todėl į prieš pusantrų metų Vilniaus universiteto Tarptautinio verslo mokyklos profesoriaus Arvydo Paškevičiaus išsakytą pastebėjimą, kad naujų mokesčių įvedimas dažnai baigiasi išaugusiomis administravimo sąnaudomis ir abejotina nauda, verta dar kartą įsiklausyti.
Viename pirmųjų numerių, pasirodžiusių 2010 m. birželio mėnesį, žurnalas IQ rašė apie Lietuvoje galiojančius mokesčius ir jų administravimą. Straipsnyje rašyta, kad tarp kitų ES šalių Lietuva išsiskiria vienomis mažiausių mokesčių pajamų, palyginti su bendruoju vidaus produktu. Pajamos iš mokesčių Lietuvoje 2007 m. nesiekė nė 30 proc., kai ES vidurkis sudarė daugiau kaip 40 proc.
Tai, kokius sprendimus 2008 m. pabaigoje dėl mokesčių sistemos keitimo priėmė Andriaus Kubiliaus vadovaujama šalies Vyriausybė ir palaimino Seimas, vertinome kaip būtinus žingsnius teisinga linkme užklupusios krizės akivaizdoje. Be to, po šios reformos Vyriausybė reagavo į kritiką ir dalį ne iki galo apgalvotų sprendimų vėliau patobulino. Tuo metu daugelis kalbintų mokesčių konsultantų apie Vyriausybės sprendimus irgi atsiliepė teigiamai.
Mažėjusios biudžeto pajamos
Nuo 2009 m. atsisakyta įvairių PVM lengvatų, o šis mokestis per du kartus padidintas 3 procentiniais punktais, pakeista gyventojų pajamų mokesčio skaičiavimo tvarka, privalomojo sveikatos draudimo įmokos tapo privalomos visiems, padidinti degalų, alkoholio bei tabako akcizai ir įgyvendinta kitokių pakeitimų, turėjusių išplėsti apmokestinimo bazę. Nepaisant to, mokesčių surinkimas į biudžetą dėl to neišaugo. Priešingai, santykinis surenkamų mokesčių dydis nuo 2008 m. tik mažėjo, o atotrūkis tarp ES vidurkio didėjo (žr. grafiką).
2008 m. Lietuva su 30 proc. mokesčių surinkimo rodikliu ES žemėlapyje atrodė blankiai, tačiau per pastaruosius dvejus metus jos spalvos dar labiau bluko. Jeigu tikėtume „Eurostat“ duomenimis, tai tokio prasto mokesčių surinkimo rodiklio nebuvo per pastarąjį dešimtmetį. Pasiguosti galima nebent tuo, kad mokesčių surinkimo rodikliai lygiai taip pat prastėjo kaimyninėje Latvijoje, o neigiama tendencija buvo pastebima visos ES mastu ir tai neišvengiama ekonomikos sunkmečio pasekmė. Kita vertus, estai dar sykį sugebėjo nustebinti ir be didelių mokestinių reformų juos per pastaruosius metus įspūdingai pagerino.
Atsakymas, kodėl sumenko valstybės iš mokesčių gaunamų pajamų dalis, yra paprastas – šešėlinė ekonomika. Pastarieji dveji metai Lietuvoje patvirtino biheivioristinės ekonomikos tiesą: tam tikras ekonominis stimulas sukelia tam tikrą žmonių elgseną, o padidinti akcizai alkoholiui ir degalams geriausiai pademonstravo, kad jei po daug rinksi, dar nereiškia, kad daugiau ir surinksi.
Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) skaičiavimais, šešėlinės ekonomikos dalis Lietuvoje 2011 m. sudarė 29 proc. BVP. Ji, nepaisant įvairių politikų pažadų kovoti su šešėline ūkio dalimi, nuo 2008 m. galėjo išaugti net 11 proc. punktų. Ženklus surenkamų mokesčių dalies kritimas per minimą laikotarpį leidžia manyti, kad tokia prielaida dėl šešėlinės ekonomikos yra pagrįsta. Buvusi LLRI prezidentė Rūta Vainienė yra sakiusi, kad Lietuva yra ne tiek mažų, kiek nesurenkamų mokesčių šalis. Šis apibūdinimas tampa vis aktualesnis.
Naujų mokesčių painiava
Jeigu Seimo nariai prieš priimdami esamų mokesčių didinimą ar naujų įvedimą nustatančius įstatymus pasižiūrėtų į Finansų ministerijos ataskaitas, tai pamatytų, kad iš visų mokesčių pakeitimų per pastaruosius kelerius metus daugiausia naudos davė PVM didinimas. Nevertinant tokio žingsnio teisingumo, dar vienas PVM didinimas 1–2 proc. punktais greičiausiai duotų geriausią finansinį rezultatą. Kaip parodė pastarųjų kelerių metų rezultatai, PVM praktiškai buvo vienintelis mokestis, kurio surinkimo planas nuolatos viršydavo Finansų ministerijos prognozes.
Naujų siauros apimties mokesčių įvedimas vargiai padėtų užpildyti biudžeto skylę. Pavyzdžiui, vadinamųjų prabangos mokesčių – galingų automobilių ir prabangaus būsto – rezultatas būtų kuklus ir sudarytų vos keliasdešimt milijonų litų. Šių mokesčių administravimo išlaidoms reikėtų skirti keliolika milijonų litų, tam reikėtų skirti didžiąją dalį iš šių mokesčių surinktų lėšų. Todėl pastarieji du mokesčiai pasitarnautų tik naujoms biurokratinėms funkcijoms apmokėti.
Apskritai, vargu ar Lietuvai verta savo mokesčių sistemą apkrauti naujais mokesčiais, kurie neduos jokios naudos. Remiantis mokesčių konsultavimo paslaugas teikiančios bendrovės „PwC“ ataskaita „Paying Taxes 2012“, Lietuva pagal mokestinės sistemos paprastumą pasaulyje užima 57 vietą. Toks rezultatas nėra labai prastas, tačiau per dvejus metus jis pablogėjo, nes 2010 m. mokesčių paprastumo reitinge Lietuva buvo 51 vietoje.
Minėto tyrimo autoriai pastebi, kad daug mokestinių pajamų surenkančios šalys dažniausiai išsiskiria nesudėtinga mokestine sistema, nedidele mokesčių tarifų įvairove ir mažai laiko trunkančiu mokesčių deklaravimu. Tie mokesčiai, apie kuriuos prieš Kalėdas prabilo Seimas, į tokios sistemos rėmus niekaip netelpa.
Galimi pajamų šaltiniai
Galvojant apie papildomas biudžeto pajamas pirmiausia ir teisingiausia būtų galvoti apie geresnius mokesčių surinkimo būdus esamos sistemos rėmuose. Nors darbo jėgos apmokestinimas Lietuvoje yra palyginti nemažas, to negalima pasakyti apie kapitalo apmokestinimą. Iš darbo apmokestinimo šalies biudžetas surenka daugiau kaip pusę savo pajamų, o iš kapitalo apmokestinimo – vos 11 proc., nors atitinkamas ES rodiklis yra du kartus didesnis. Faktinė mokestinė našta kapitalui Lietuvoje yra tarp dviejų mažiausių visoje ES.
esant palankiai ūkio situacijai ir patys mokesčiai demonstruoja didesnį norą suplaukti į biudžetą, todėl politikams tokiu metu ir galvą tenka sukti mažiau dėl to.
Tai nereiškia, kad Lietuvos politikai dabar turėtų pulti ir keisti galiojantį 15 proc. pelno mokesčio tarifą, kuris yra vienas mažiausių visoje ES. Kaip tiksliai pastebėjo sociologas ir ekonomistas Romas Lazutka, Lietuvoje samdomiems darbuotojams priskaičiuojama pajamų dalis yra 8 procentiniais BVP punktais mažesnė negu ES, o kapitalo ir mišrių pajamų dalis – 9 proc. punktais didesnė. Anot jo, tokią situaciją gali lemti du veiksniai: arba gamyba Lietuvoje yra imlesnė kapitalui dėl naudojamų brangių aukštųjų technologijų, arba vietoj tradicinio darbo užmokesčio pasirenkamos mišrios pajamos taip siekiant sumažinti mokesčius. Atsakymas, kuris iš šių dviejų variantų labiau tikėtinas Lietuvoje, yra akivaizdus.
Tačiau didžiausias potencialas kalbant apie mokesčių surinkimą glūdi šešėlinėje ekonomikoje, kuri gali sudaryti apie 25 mlrd. litų. Remiantis LLRI duomenimis, tai didžiausią šešėlinės ekonomikos dalį – 35 proc. – sudaro alkoholio, tabako ir degalų kontrabanda; 23 proc. – atlyginimai „vokeliuose“ ar neoficialus darbas; 21 proc. – prekių ir paslaugų teikimas nesumokant mokesčių. Vyriausybė jau įsitikino, kad vien skambiais pareiškimais iš šešėlio milijardo litų neištrauksi, šį savo pažadą bruko į stalčių ir vietoj to išsitraukė segtuvą su naujais mokesčių įstatymais. Kaltinti dėl to, kad nebuvo gauta pakankamai pajamų iš šešėlinės ekonomikos, vien tik Vyriausybės nereikėtų. Kaip teigė „Investuotojų forumo“ patarėjas mokesčių klausimais Kęstutis Lisauskas, teoriškai būtų galima sustabdyti kontrabandą pastačius prie kiekvieno kiosko ir turgaus prekeivio po mokesčių prievaizdą, tačiau tokiu atveju iškiltų mokesčių administravimo klausimas. Jų surinkimas taptų brangesnis negu gaunama nauda.
„Iš tiesų problema glūdi mūsų pačių visuomenėje. Kol žmonės yra linkę pirkti kontrabandines prekes, kol Lietuvos gyventojai linkę samdyti statybininką, valytoją, auklę ir mokėti jiems grynaisiais, tol valstybei bus labai brangu vien administracinėmis priemonėmis įveikti šešėlį“, – teigė jis.
Socialinio teisingumo grimasa
Apskritai, sumani valstybė turėtų derinti botago ir morkos principus ir ne tik imtis griežtų sankcijų prieš mokesčių nemokėjimą, taip pat skatintų juos mokėti. Pavyzdžiui, politikai vietoj įmokų į pensijų fondus mažinimo galėtų rinktis jų didinimą ir taip skatinti gyventojus rodyti visas pajamas bei kaupti didesnę senatvės pensiją. Vis dėlto norint sukurti paskatas reikia turėti ne skylę, o perteklių biudžete. Be to, esant palankiai ūkio situacijai ir patys mokesčiai demonstruoja didesnį norą suplaukti į biudžetą, todėl politikams tokiu metu ir galvą tenka sukti mažiau dėl to.
Šiuo metu tenka su apgailestavimu stebėti, kaip politikai užsiiminėja populizmu grįsta taktika ir ieško būdų, kaip įsiteikti visuomenės daliai, kurios gerovė labiausiai priklauso nuo socialinių išmokų. Tačiau, kad įvykdytų savo įsipareigojimus vienai visuomenės daliai, ji pačiu trivialiausiu būdu ketina paimti iš kitos visuomenės dalies.
Tokį savo poelgį politikai grindžia didesnio socialinio teisingumo poreikiu. Bet socialinis teisingumas kai kuriais atvejais gali parodyti labai iškreiptą grimasą, kai paimama iš išsilavinusio, siekiančio tikslo, legaliai dirbančio ir uždirbančio piliečio ir atiduodama iš socialinių pašalpų gyvenančiam, nelegaliu darbu prisiduriančiam piliečiui, kuris perka kontrabandinius degalus ir cigaretes, nes valdžia nustatė per didelius akcizus.
