Grojo rusiška muzika iš nenuspėjamo TV muzikos kanalo. Mintyse dėkojau barmenui, kad jis pramogavo ne visu garsu. Žiūrėjau pro langą į nedideliais, neblogai prižiūrėtais namais apstatytą gatvę ir apšepusių automobilių rikiuotes abiejose jos pusėse. Laikrodis rodė keliolika minučių po vidudienio. Prie didelio stalo kitame restorano salės gale rinkosi vyriškosios lyties klientūra, kurios svarbiausias bruožas buvo jaunesnis nei vidutinis amžius ir sportinės aprangos kolekcija. Gėrė alų, kalbėjo gražia Panevėžio tarme, o to, ką valgė, nebūčiau drįsęs paklausti. Vyrai su išmone kalbėjo apie futbolą, veidų nedengė agresijos kaukėmis, o tai rodė juos buvus tikrus sportininkus, o ne sirgalius.
Tos dienos ryžtas apsilankyti alaus restorane Čičinskas priklausė nuo kelių motyvų. Pirmiausia lėmė tai, kad Panevėžys – beveik pusiaukelė tarp Vilniaus ir Rygos, į kurią kvietė pasikonsultuoti panūdęs tautietis. Antra, tai buvo vidudienis po ilgokai išvakarėse užtrukusio vakarėlio. Trečia, kelionės trasa palankiai sutapo su mano noru lankytis sovietų laikais populiarumo ir prestižo viršūnes pasiekusiuose restoranuose. Kaip mano amžiaus sulaukę sovietmečio jaunuoliai vis dar vejasi anais laikais uždraustus dalykus, taip ir aš bandau kompensuoti praleistas sovietmečio kasdienybės pamokas anuos laikus menančiose užeigose. Čičinskas prieš trisdešimt metų Panevėžiui turėjo reikšti tą patį, ką Žemaičiai Vilniui, ar Rambynas – Kaunui.
Salėje buvo vienintelė moteris, bet ne prieš mane užstalėje, kaip kartais laimingai nutinka, o prisiartino su dviem valgiaraščiais rankose ir mandagiai, bet be pataikavimo, vieną atvertė man, o kitą – apyjauniam tipui, kuris tądien buvo mano vairuotojas ir su kuriuo per visą kelionę taip ir nepavyko susipažinti. Atrodė it savo darbdavių išprievartautas. Širdies gilumoje jaučiau rusenančią užuojautą: jei jau nepatinku daugumai moterų, tai ką ir kalbėti apie stipriai heteroseksualų, nedaug uždirbantį vairuotoją. Kodėl jam turėtų patikti mažaūgis akiniuotas restoranų reporteris ir gastronominės mįslės, jei jam nepatinka menkai apmokamas vairuotojo darbas.
Tradicinės lietuvių užeigos meniu. Trys silkių lėkštės (6–9 Lt), kurios beveik visur būna neblogos. Praleidžiu. Salotos, kurios tokiose vietose beveik niekada nebūna geros. Užsisakau, bet atsargiai – daržo salotos (8 Lt), kurios demonstravo be galo kruopštų ir pigų panevėžietiškų rankų darbą. Suvalgiau nerasdamas nei gerų, nei blogų žodžių. Tada atėjo eilė restorano identifikacijos kortelei – patiekalui Čičinskas. Tai buvo pailgas maltos mėsos kepsnys, laimingai įsuktas į nestorą tešlos apvalkalą ir palydėtas labai universalaus daržovių rinkinio, dažniausiai tinkančio šašlykams ir kitiems kepsniams ant iešmo. Nors skonio žaismės čia nebuvo daug, du dalykai verti paminėjimo. Pirmas, tai kaina – 15 litų už didelį, 10 – už mažą variantą. Antra – vėl tas begalinis kruopštumas, delikatumas, prisidedantis prie to, kad patiekalo išvaizda aplenkia skonį. O tai yra nevienareikšmis dalykas. Juk nutinka, kad kartais moteris būna labiau graži nei maloni. Ir nieko.
Paprastoji lietuviškų užeigų valgių kolekcija (nuo silkės ir keptos duonos iki bulvių plokštainio ir cepelinų, nuo rinkinių prie alaus iki kiaulės ausų, kojų ir rūkytos žuvies) turi gana nuobodų standartą – retai susidursi su visišku virtuvės fiasko, bet ir euforija dažniausiai būna susijusi su išbadėjimu, o ne tradicinio maisto kokybe. Bet turiu pripažinti, kad Čičinsko virtuvės kultūra derėjo prie tvarkingų, švarių, paprastų ir savigarbių panevėžiečių namukų. Ši nuotaika net gerokai pasisotinus gundė dar ką nors išsirinkti, ragauti, tęsti. Čičinskas dar siūlė Tiškevičiaus koldūnus (13 Lt), jautienos troškinį ir kiaulės karką (22 Lt), karbonadą (17 Lt) ir net jautienos kepsnį už 30 litų.
Su malonia padavėja suderėjau vieną Žemaičių blyną už 4,5 lito. Vėl ta pati tvarkingos virėjos estetika, nepriekaištingai nulipdytas ir šviežiame aliejuje apskrudintas blynas, ir tik mėsos skonio užuomina. Tai buvo minusas, kuris į akis krinta ne dėl sumažintų kalorijų, o dėl pagarbos žemaičiams.
Nurijau lyg tautinę nuodėmę paskutinius šviesaus Grinbergen lašus beviltiškai bandydamas suprasti, kodėl šis belgiškas alus taip išpopuliarėjo Lietuvoje. Atsisakiau kavos tikėdamasis pasnausti automobilyje ir taip išvengti mandagumo priepuolio kalbinti vairuotoją. Jis bent neklausė rusiškos muzikos. Jis jokios muzikos neklausė. Tiesiog buvo patenkintas savo nepasitenkinimu dėl menkai apmokamo darbo ir gal dar dėl ko nors, ko aš taip pat nepajėgiau suprasti.
