Panevėžio rajone yra žmonių, įsikūrusių vienodais adresais, tačiau vienas kito nė nemačiusių. Tas pats kaimas, ta pati gatvė ir namo numeris, bet skirtingos seniūnijos – tarsi pokštas, į jo herojais tapusių gyvenimus įnešantis sumaišties.
Kadaise Molainiai buvo padalyti Naujamiesčio ir Velžio seniūnijoms. Tarp dviejų tą patį pavadinimą turinčių kaimų pasiklysdavo ir laiškininkai, ir seniūnijos, ir įvairių tarnybų darbuotojai. U. Mikaliūno nuotr.
Panevėžio rajonas turi dvi Berčiūnų gyvenvietes, taip pat yra du Trakiškio, Geležių, Molainių, Vaišvilčių kaimai. Antrininke gali pasigirti Dembavos gyvenvietė. Laikais, kai žmonės gyveno be interneto ir vieni kitiems rašydavo laiškus, pašto siuntos dažnai nuklysdavo ne ten, kur skirtos. Dabar keblumų kyla nebent per rinkimus, o vienodi kaimų pavadinimai suklaidina tik atvykėlius.
Penki kilometrai už Panevėžio, prie pat kelio į Šiaulius, Nevėžio ir Sanžilės upių santakoje, įsikūrusi kurortinė Berčiūnų gyvenvietė, priklausanti Naujamiesčio seniūnijai. Ir visai greta, už kaimo pasukus į dešinę, kirtus geležinkelio vėžę, atsiveria dar vieni Berčiūnai. O šie – Panevėžio seniūnijos dalis.
V.R. Gritėnas sako, kad jau daug metų senieji Berčiūnai reiškia pretenzijas šalia kelio į Šiaulius įsikūrusiems naujiesiems Berčiūnams dėl pastarųjų noro vadintis pirmaisiais.
Rajono Savivaldybės paveldosaugininko Petro Juknevičiaus teigimu, dar iki praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio Berčiūnai buvo vienas kaimas. Tik 1973-iaisiais panaikinus kolūkį ir sustambinus apylinkes, kaimas padalytas skirtingoms seniūnijoms.
Amžinas ginčas
Prieš 25-erius metus senuosiuose Berčiūnuose apsigyvenęs Vytautas Rapolas Gritėnas, buvęs rajono vicemeras, sako, kad jau daug metų tarp abiejų gyvenviečių neišsprendžiamas ginčas, kuriai vadintis pirmąja.
„Žmonės kažkodėl prie Šiaulių kelio esančius Berčiūnus vadina pirmaisiais, o mūsų kaimą – antraisiais. Betgi tai mes, gyvenantieji už geležinkelio, turėtume būti pirmieji. Šioje vietoje Berčiūnai paminėti dar 1383-iaisiais, o tie prie kelio – tarybinė gyvenvietė! O dar jie pyksta, pretenzijas būti pirmaisiais reiškia“, – juokavo V. R. Gritėnas.
Maža to, kad skirtingoms seniūnijoms priklausantys, tik geležinkelio vėžės atskirti kaimai vadinami tuo pačiu vardu, abiejuose Berčiūnuose esama netgi vienodų gatvių – Nevėžio ir Sanžilės. Pasak V. R. Gritėno, taip gyvenant painiavos išvengti sunkiai įmanoma. Ne tik sovietiniais laikais berčiūniečiai iš vieno kaimo į kitą nešiodavo per klaidą gautus laiškus.
„Ir dabar korespondencija pasiklysta, o poliklinikoje registruojantis neužtenka paminėti tik Berčiūnų, visada reikia pridėti, iš kurios seniūnijos. Labai klaidu“, – „Sekundei“ pasakojo berčiūnietis.
Anot V. R. Gritėno, bėdos neliktų, jei abi gyvenvietės priklausytų vienai seniūnijai. Tik, pašnekovas pripažįsta, vietiniai vėlgi nesutaria, kuriai – nė vieni Berčiūnai nenori palikti savosios, priprastos, seniūnijos ir pereiti kitos glėbin.
Sutuoktinius išskirdavo rinkimai
Panašiai vargo ir Molainių kaimo žmonės. Kadaise jie buvo padalyti Naujamiesčio ir Velžio seniūnijoms. Ir abiem priklausiusiose gyvenvietėse buvusi Tvenkinio gatvė.
Naujamiesčio seniūnijos raštvedė Regina Bundzinskienė pamena, kad dėl to painiavos neišvengdavo ir laiškininkai, ir seniūnijos, ir įvairių tarnybų darbuotojai.
„Paprašo kokia tarnyba parašyti charakteristiką apie Tvenkinio gatvės gyventoją, o mes ir vaikštom kaip išprotėję tokio ieškodami, kol pasirodo, kad jis – kitos seniūnijos žmogus“, – pasakoja raštvedė.
Maišatis baigėsi, kai 2008-aisiais abu Molainiai atiteko vienai Panevėžio seniūnijai.
Miežiškių seniūnijos Trakiškio gyventojams prieš kelis dešimtmečius dar atklysdavo laiškai, adresuoti kito, Naujamiesčio seniūnijoje esančios to paties pavadinimo kaimo žmonėms. Dabar ir laiškus retas berašo, ir pastarojo kaimo nebėra jau trejetą metų. U.Mikaliūno nuotr.
Dabar, anot R. Bundzinskienės, keblumų kyla dėl Berčiūnų gyventojų, ypač per rinkimus. Dažnas atvejis, kai berčiūniečiai susimaišę balsuoti atvažiuoja ne į savo seniūniją. Ji pamena netgi tokį kuriozą, kai berčiūniečiai vyras su žmona, nors gyvena kartu ir tuo pačiu adresu, kažkodėl balsuoti turėdavo skirtingose rinkimų apylinkėse. Dabar, anot R .Bundzinskienės, sutuoktinius rinkimų organizatoriai „sutaikė“.
Iš Geležių teliko koplytstulpis
Karsakiškio seniūnijos Geležių gyvenvietėje veikia mokykla, kultūros centras, biblioteka, bažnyčia, parduotuvė ir gyvena apie 500 žmonių. Taip pavadintas kaimas Vadoklių seniūnijoje – dar ne tokia tolima, bet jau praeitis. Vos už 3–4 kilometrų nuo seniūnijos centro Vadoklių esančių Geležių gyvenimą mena iš čia išėjusių žmonių prieš penketą metų pastatytas koplytstulpis ir griūvančios fermos vidur laukų. Paskutiniai gyventojai kaimą paliko maždaug prieš du dešimtmečius.
„Anksčiau čia būta didelio kaimo. Bet per kraustymosi iš vienkiemių į gyvenvietes vajų masiškai iš Geležių žmonės kėlėsi į Vadoklius. Dabar ten tik bendrovė žemę dirba“, – pasakojo seniūnas Vytautas Kaupas.
Dembavoje pasišviesdavo spingsule
Prie Panevėžio prisiglaudusi Dembava – jauki ir viena sparčiausiai besiplečiančių rajono gyvenviečių. Šiuo metu joje yra apie 2700 gyventojų. Dembavos bendruomenės pirmininkė Daiva Juodelienė mato gyvenvietės perspektyvą augti. Žmones į čia vilioja mažas atstumas iki miesto ir vaizdinga aplinka: Dembavą juosiantis pušynas, pro šalį vingiuojantis Nevėžis.
Dembavai panevėžiečių lipdomos pravardės keičiasi sulig politiniais vėjais, bet visais laikais reiškia tą patį – gerai gyvenančių žmonių kvartalą. Dabar gyvenvietei lipdomas Panevėžio Turniškių vardas. D. Juodelienė sako girdėjusi Dembavą vadinant ir „Rubliovke“ – taip, kaip piniguočių kvartalą Maskvoje.
Bendruomenės pirmininkė sako, kad kuriozų ir čia neišvengta. Išvažiavus iš miesto patenkama į Dembavą, pervažiavus ją kertančiu Pajuostės plentu, likus vos keliems šimtams metrų iki gyvenvietės pabaigos, vėl prasideda Panevėžys. Taip ir gyvena dembaviškiai, patys nesuvokdami, kuris kaimynas kaimietis, o kuris – miesto žmogus.
Kai Krekenavos seniūno pavaduotoja Violeta Naulickienė pasako kilusi iš Dembavos, visi iš karto pagalvoja apie žinomą priemiestį. Moteris skuba pataisyti – jos gimtinę ir vadinamąją „Rubliovkę“ sieja vienintelis panašumas – vardas.
Šioji Dembava prisiglaudusi pačiame Panevėžio rajono pakraštyje, prie pat Kėdainių ribos ir priklauso Krekenavos seniūnijai. Dabar joje belikusi viena sodyba. Šis, nuo Krekenavos apie 7 km nutolęs kaimas – nebe paskutinis rajone, kuriame nušvito elektra. Iš Dembavos kilusios Krekenavos seniūno pavaduotojos Violetos Naulickienės tėvai į Krekenavą persikėlė gyventi 1978-aisiais, kai ji ėjo jau į dešimtą klasę. V. Naulickienė pasakoja iki to laiko gyvenusi be elektros ir pamokas, kaip kadaise jos tėvai, ruošusi prie žibalinės lempos.
„Dembavos kaime buvo išsimėtę ūkininkų vienkiemiai. Ir mano tėveliai gyveno savo tėvų sodyboje. Prasidėjus melioracijai žmonės susikėlė į gyvenvietę“, – Dembavos istoriją pasakoja pavaduotoja.
Trakiškis liko be „dvynio“
Miežiškių seniūnijos Trakiškio gyventojams prieš kelis dešimtmečius dar atklysdavo laiškai, adresuoti Naujamiesčio seniūnijoje esančio ir tokį pat pavadinimą turinčio kaimo žmonėms. Dabar ir laiškus retas berašo, ir pastarojo kaimo neliko. Naujamiesčio seniūnas Jonas Sankaitis skaičiuoja, kad paskutiniai Trakiškio gyventojai anapus iškeliavo bene prieš trejetą metų. Kaimas liko tik apylinkės ir iš čia išėjusių prisiminimuose.
O kitas Trakiškis, nuo Panevėžio nutolęs apie šešis kilometrus, prisiglaudęs prie vingiuojančios Juostos upės, klesti. Iš pabirusių vienkiemių tarybiniais laikais į gyvenvietę išaugusiame Trakiškyje dabar įsikūrę per 400 gyventojų.
Berčiūnai dar iki praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio buvo vienas kaimas. Tik 1973-iaisiais jis padalytas skirtingoms seniūnijoms.
Bendruomenės pirmininkė Jolanta Silgienė tvirtina, kad gyvenvietė, išsiplėtusi sovietmečiu, dabar įgyja antrą kvėpavimą. Anot jos, bendravardžio kaimo likimas šiam Trakiškiui negresia.
„Retai išgirsi Trakiškį kaimu pavadinant. Čia jau priemiestis. Tuščiam namui greitai pirkėjas atsiranda. Jaunimas kuriasi, namus statosi“, – „Sekundei“ pasakojo J. Silgienė.
Smilgių – apie dvidešimt
Panevėžio rajone dar esama po dvi Vaišvilčių, Barklainių gyvenvietes. Paveldosaugininkui P. Juknevičiui tokie kaimai „dvyniai“ nekelia nuostabos. Anot jo, tokių pačių vietovardžių apstu visoje Lietuvoje.
„Pavyzdžiui, Smilgių mūsų šalyje yra kone dvidešimt“, – sako P. Juknevičius.
Kadaise dviejų taip pavadintų gyvenviečių būta ir Panevėžio rajone. Painiava baigėsi, kai sovietmečiu tarp Raguvos ir Miežiškių plytėję vieni Smilgiai buvo pervadinti Nevėžio gyvenviete.
Rajono Savivaldybės vyriausiojo architekto Sauliaus Glinskio teigimu, kaimo pavadinimo keitimo procedūra, reglamentuota Vyriausybės nutarimu, yra gana sudėtinga. Gyventojai turi inicijuoti pavadinimo keitimą kreipdamiesi į Savivaldybės tarybą. Šioji paveda Savivaldybės administracijai surengti gyventojų apklausą, pasirinktąjį pavadinimą privalu suderinti su Valstybine lietuvių kalbos komisija. gavus gyventojų ir kalbininkų pritarimą, rengiamas Vyriausybės nutarimas.
Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ
