Kasti šulinius kastuvais mūsų šalyje vis
dar pelningas amatas. Nors didėja gręžtinių artezinių šulinių rinkos dalis,
šachtinių šulinių kasėjai jaučiasi užtikrintai. Iš dalies ir dėl to, kad tarp jų
pačių mažėja konkurencija. Iki 600 litų už metrą įrengto šulinio su rentiniais
kainuojanti paslauga neatbaido žmonių. Vis dėlto profesionalai teigia, kad jų
amatas ateityje gali išnykti, nes vis sunkiau rasti galinčiųjų ir norinčiųjų
imtis šio sunkaus darbo.
„Švilpukai“ – nepatikimi
Kai Panevėžio krašto, ypač kaimo vietovių, gyventojui prisireikia įsirengti vandentiekį sodyboje, dažnas visų pirma pagalvoja apie artezinį gręžinį. Tačiau iš dešimties tokių geriausiu atveju tik du įgyvendina šią savo svajonę. Pagrindinė to priežastis – artezinių šulinių gręžėjai purtosi darbo šalies šiaurės regione, nes čia vanduo labai giliai ir neretai saugomas dolomito sluoksnio.
Artezininkai teigia, kad Vilniaus krašte per tą patį laiką galima išgręžti tris gręžinius, o Panevėžio – tik vieną. Matematika paprasta – Panevėžio kraštas jiems nepatrauklus dėl mažo pelningumo. O potencialius klientus baido investicijų kaštai. Apskaičiavęs, kiek kainuos 30-50 metrų gręžinys, dažnas panevėžietis išgirsta, kad vargu ar tokiame gylyje pavyks rasti vandens gyslą, galinčią užtikrinti gręžinio darbą dešimčiai ir daugiau metų.
Gręžimo įrangą turinčios firmos neretai iš karto atsisako teikti paslaugą, kai tik išgirsta, kokiame regione gyvena skambinantysis. Neatlyžtantiems užsakovams iš karto pasiūloma susitaikyti su mintimi, kad gręžinys vidutiniškai kainuos 20-30 tūkstančių litų, nes grąžtas turės pasiekti 100-150 metrų gylį.
Šalyje artezinio gręžinio vidutinis gylis – 60 metrų. Panevėžio krašte kartais tenka gręžti ir 300 metrų gręžinį.
Vis dėlto įmonių, sutinkančių gręžti iki 30 metrų gylio artezinius šulinius, galima rasti. Užsakovui tenka laukti mažiausiai du mėnesius ir prisiimti riziką, nes dažniausiai tokios firmos dirba be rangos sutarties. Jeigu ir tokią sutinka pasirašyti, tai tik tuo atveju, jeigu klientas neturėsiąs pretenzijų dėl gręžinio kokybės. Prarasti galima nei daug, nei mažai – apie 10 tūkstančių litų.„Būna, kad ir santechnikui pavyksta išgręžti ir tinkamai įrengti gręžinį, tačiau rizika, kad nepasiseks, yra milžiniška, – „Verslo vartams“ sakė bendrovės „Kauno hidrogeologija“ komercijos direktorius Algirdas Čepulis. – Dabar sukurta daug firmų, siūlančių tokias paslaugas, ir tik nedaugelyje jų dirba profesionalūs geologai.“
Patikimų geologijos bendrovių specialistų „švilpukais“ vadinami gręžiniai neretai teikia vandenį 1-2 mėnesius. Tada taisyti klaidų kviečiami patyrusių hidrogeologų valdomos bendrovės. Kai tokios „švilpukų“ gamintojos praranda rinką, jos paprasčiausiai keičia pavadinimą ir vėl gręžia.
„Jie klientus vilioja maždaug 20 procentų mažesnėmis kainomis. Tačiau valstybė netenka mokesčių, o klientai – ramybės“, – tikina A.Čepulis.
Brangus malonumas
Vienas metras artezinio gręžinio dabar kainuoja 200 litų. Reikalinga vandeniui tiekti įranga – dar nuo 3 tūkstančių iki 10 tūkstančių litų.
Rinkoje dabar populiaru gręžiniui kooperuoti kelių sodybų savininkų lėšas – tai geriausias investicijų būdas. Drąsiai gali investuoti į artezinius gręžinius ir gamybininkai, ir ūkininkai. Vienas Kupiškio rajono ūkininkas turi net 300 metrų gylio gręžinį – milžiniškas požeminis ežeras naudojamas pasėliams laistyti, ir jo, kaip teigia geologai, užteks mažiausiai 100 metų.
Kitiems, sumokėjusiems už gręžinį 20 tūkstančių litų, jis atsipirks tik po dešimtmečių arba savo reikmėms išpumpavus apie 13 tūkstančių kubinių metrų vandens – jeigu skaičiuotume dabartinėmis centralizuotai tiekiamo vandens kainomis. Toks skaičiavimas tik sąlyginis, nes retas gręžtų gręžinį, jeigu turėtų galimybę prisijungti prie centralizuoto vandentiekio tinklų.
Galbūt dėlto vidutines pajamas gaunantiems Panevėžio krašto klientams patikimos artezinių gręžinių firmos kartais pačios rekomenduoja ieškoti šachtinių šulinių kasimo meistrų. Ir ypač tada, kai išsiaiškina, kad potencialūs klientai geriamą vandenį linkę pirkti parduotuvėse.
„Praustis duše ar plauti indus galima ir pigesniu vandeniu – tuo, kuris susirinks rentiniuose 5-10 metrų gylyje, – patikino vieną sodybos Rokiškio rajone savininką bendrovės „Vilniaus geologija ir partneriai“ specialistas. – Mes galime atvažiuoti, tačiau realiai pagal turimus žemės gelmių planus matome, kad jūsų gręžinys turėtų būti gilesnis nei 100 metrų, kad galėtume garantuoti gero vandens tiekimą.“
Labiausiai artezinius šulinius apsimoka įsirengti Vilniaus krašto gyventojams, nes ten daug kur vanduo po žemėmis yra palyginti negiliai – iki 60 metrų.
Jaučiasi užtikrintai
Kad didžioji dalis savininkų – ypač priemiesčių ir kaimo turizmo sodybų – iš pradžių pabando tartis su artezininkais ir tik paskui susitaiko su mintimi, kad teks įsirengti paprastą šulinį, pripažįsta ir senojo amato meistrai.
„Mūsų paslauga dar ilgai bus populiari, nes artezinių gręžinių kainos per didelės palyginti su realiomis žmonių pajamomis, – „Verslo vartams“ teigė šulinių meistras Vladas Pelegrimas. – Be to, kai kurie mūsų klientai jaučia alergiją biurokratinėms įstaigoms – jų neišvengsi, jeigu nori gauti leidimą arteziniam gręžiniui.“
Norint gręžti gręžinį, pirmiausia užpildoma ir savivaldybei pateikiama paraiška. Gavus teigiamą atsakymą, rengiamas gręžinio projektas: užsakovas sudaro sutartį su atitinkamą kvalifikaciją turinčia įmone. Ji parengia projektą, parenka gręžinio konstrukciją, nustato sanitarinės apsaugos zoną, nuotekų tvarkymo būdus ir kt. Tik užregistravus projektą Lietuvos geologijos tarnyboje, galima gręžti gręžinį.
Pagrindiniai šulinių meistro klientai – kaimo žmonės ir kaime sodybas turintys miesto gyventojai, tačiau pastaruoju metu ypač daugėja darbo priemiesčiuose.
„Sparčios privačių namų kvartalų statybos mums atriekė dar vieną rinkos dalį. Centralizuotos komunikacijos nespėja paskui statybas, todėl naujakuriai renkasi mus, – tikina V.Pelegrimas. – Kai kuriems – tai laikina išeitis, kiti apsisprendžia vandenį imti iš šachtinio šulinio.“
Per 500 šulinių iškasęs meistras dirba nuo 1991 metų. Brigadoje su juo nuolat dirba dar trys vyrai – visi legaliai. Pagrindinė rinka – Panevėžio ir Utenos apskritys. Konkurencija rinkoje minimali.
„Oficialiai kasančiųjų šulinius galima ant pirštų rankų suskaičiuoti, o dirbančiųjų „juodai“ paslaugos jau ima netenkinti žmonių, – teigia jis. – Mūsų brigada su klientu pasirašo rangos sutartį. Svarbiausia – visada atvykstame pažadėtu laiku ir šulinį iškasame per keturias penkias dienas.“
Garantijų nėra
Šiuo metu V.Pelegrimo užrašų knygelėje darbo grafikas sudarytas dviem mėnesiams į priekį, nors per dvejus metus šulniakasių darbas pabrango 50 procentų. Dabar naujas šulinys kainuoja nuo 3 tūkstančių iki 6 tūkstančių litų. Kaina svyruoja priklausomai nuo to, koks pasitaikė žemės gruntas, kaip giliai reikėjo kasti. Į darbų sąmata įtraukta ir betono rentinių kaina.
„Žmogui tereikia parodyti, kur nori šulinio, ir mes jį ne tik iškasame, bet ir suleidžiame ritinius, paruošiame dugną, – sako šulniakasys. – Per mėnesį iškasame 4-5 šulinius.“
Giliausias iškastas V.Pelegrimo šulinys siekia 22 metrus. Tačiau pastaruoju metu amatininkas kasa ne gilesnius kaip 11 metrų šulinius.
Šulniakasys jau keleri metai, kai atsisakęs virgulininko paslaugų, nes, anot jo, loginis mąstymas, kuri vieta yra tinkamesnė šuliniui kasti, nė kiek nenusileidžia senolių vandens po žemėmis paieškos būdui.
„Mes įsitikinome, kad investuoti į virgulininko paslaugas bergždžias reikalas. Iš viso esu iškasęs tik du sausus šulinius, ir abu kartus vietą būsimam šuliniui parodė virgulininkai – vienas mano samdytas, kitas – šeimininkų atvestas, – sako šulniakasys. – Kartais vos apsilankius sodybvietėje matosi, kur geriau kasti, o kartais tenka pasikliauti intuicija.“
Rangos sutartyje su klientu šulniakasys atsisako atsakomybės, jeigu iškasus šulinį paaiškės, kad jame nebus vandens. Tačiau klaidos tikimybė labai menka. Klientams, kurie nelinkę rizikuoti ir dėl tokios menkos klaidos, siūloma atlikti gręžtinius geodezinius bandymus. Vienas metras tokio gręžinio kainuoja 25-30 litų.
„Sumokėjus 250-500 litų bus aišku, ar šeimininkų pasirinkta vieta yra vandeninga, – patarė pašnekovas. – Tačiau manau, kad ir geodezininkai neduos garantijų – tiesiog bus šiek tiek ramiau.“
Pelną ryja investicijos
Nesunku apskaičiuoti, kad įrengto šachtinio šulinio metras Panevėžio krašte dabar vidutiniškai kainuoja 350 litų. Tai net 150 litų brangiau nei artezinio gręžinio metras – be vamzdžių ir siurblių kainos. Tačiau šulinių kasėjai nėra turtuoliai, nes jiems geriausiu atveju lieka pusė tos sumos. Kitą dalį pajamų suryja išlaidos transportui ir rentiniams.
Jeigu šulinys klientui kainavo 5000 litų, 4 šulniakasiams lieka 2500 litų. Iškasus 4 šulinius per mėnesį pelnas siekia 10 tūkstančių litų. Tačiau „Verslo vartų“ pašnekovas teigia, kad nemažai pelno dar tenka skirti investicijoms.
„Jeigu ne nuolatinės investicijos, jau būtų galima gyventi vidutiniškai. Tačiau pernai teko pirkti kompresorių, kuris kainavo 40 tūkstančių litų, – sako V.Pelegrimas. – Geri kastuvai kainuoja po 140 litų, ir ne visada atlaiko vieną sezoną. Lūžta gervės, genda transportas ir siurbliai, be to, kaskart tenka remontuoti betono rentinių gamybos liniją.“
Pašnekovas tikina, kad augant infliacijai augs ir šulniakasių paslaugos. Nuo kitų metų jos brangs iki 20 procentų.
Beje, nieko paguodžiamo dėl kainų negali pasakyti ir artezinių gręžinių specialistai. Jų manymu, net auganti konkurencija nepajėgs sumažinti paslaugos įkainių.
„Kol kas matau tik tendencijas kainoms augti. Jeigu net konkurentų rinkoje pasidarys tiršta, kainos geriausiu atveju augs lėčiau“, – sako „Kauno hidrogeologijos“ komercijos direktorius Algirdas Čepulis.
Viliasi paramos
Vis dėlto sunkiausia profesionalių šulniakasių darbe surinkti samdinius ir juos išlaikyti.
Per 15 metų darbo rinkoje V.Pelegrimo brigadoje pasikeitė 60 darbininkų. Darbas sunkus, todėl, anot pašnekovo, vis mažiau jaunų žmonių nori sūriu prakaitu uždirbti duonos.
Šulniakasys viliasi, kad šį amatą ateities kartoms padės išsaugoti ir valstybė.
Seimui susirūpinus tautinio paveldo produktų ir tradicinių amatų valstybine apsauga, jis, kaip ir kiti smulkieji amatininkai, ėmė spėlioti, kokia bus ta siūloma parama.
Vasaros viduryje buvo priimtas keletą metų rengtas tautinio paveldo produktų įstatymas. Jame numatoma valdžios ir ES parama tradiciniams amatams, skatinama tautinio paveldo produktų gamyba ir realizavimas.
V.Pelegrimas labiausiai norėtų, kad Europos Sąjunga ir mūsų valstybės biudžetas atseikėtų pinigų darbo įrangai atnaujinti. Tokios paramos tikisi ir puodžiai, ir audėjai, ir staliai, ir kitų profesijų amatininkai. Tiesa, kol kas visiems jiems lieka laukti, nes tik kitų metų pradžioje paaiškės, kokie tradiciniai amatai bus įtraukti į tautinio paveldo sąrašus.
Parama amatininkams būtų skirstoma pagal Kaimo plėtros 2007-2013 metų programoje numatytas kaimo paveldo išsaugojimo ir modernizavimo priemones.
Kitų metų pradžioje pagal Seimo priimtą įstatymą turės būti sukurtas tautinio paveldo produktų klasifikatorius, tautinių amatų sąvadas ir tautinio paveldo produkto ženklas. Tada tikimasi, kad Nacionalinė mokėjimo agentūra pradės kviesti teikti paraiškas paramai gauti.
„Labai tikiuosi, kad mes, šulinių kasėjai, taip pat būsime pakviesti dalyvauti Kaimo plėtros programoje, – viliasi V.Pelegrimas. – Šulinių kasimas – retas amatas, jo Vakarų Europoje neliko.“
Kai kurie šuliniai taip pat gali pretenduoti į visos ES paveldo knygą. Pavyzdžiui, pats giliausias Lietuvoje – Rykantų bažnyčios šulinys. Ten į žemę suleisti 44 betono žiedai, kiekvienas 80 centimetrų aukščio, gylis – per 34 metrus.
Darius SKIRKEVIČIUS
Nuotr. Artezinių gręžinių paklausa auga, bet kainos įkandamos nedaugeliui – vienas metras gręžinio kainuoja 200 litų. Kartais vanduo glūdi kelių šimtų metrų gylyje.
