Pusryčiams – turguje pirkti grybai
Panevėžyje gyvenantis kunigas Petras Kuzmickas vienas iš
nedaugelio laimingųjų, kuriems buvo lemta sulaukti šimto metų šviesia galva ir
ligų nepalaužtu kūnu. Dvasininkas savo akimis matė ir išgyveno dramatiškiausius
pastarojo šimtmečio įvykius.
Ilgas gyvenimas jam suteikė ne vieną progą įsitikinti, kad
žmogaus siela tikrai nemari.
Panevėžio Kristaus Karaliaus altarista monsinjoras Petras
Kuzmickas nesureikšmina ir nelabai mėgsta švęsti gimtadienių. Bet juokauja, kad
rytoj, sekmadienį, pasirinkimo neturėsiąs. Tą dieną jam sukaks 100 metų.
„Na, matyt, teks sudalyvauti toje ceremonijoje“,– šmaikštauja
„Sekundės“ žurnalistams duris atidaręs juoda eilute ir kunigo apykakle dėvintis
vyras ir pakviečia į vidų.
P.Kuzmickas stebėtinai žvaliai pirmas užkopia į antrąjį aukštą,
kur yra jo butas. Prieš tai ką tik sukosi virtuvėje. Pusryčiams gamino grybus su
bulvėmis.
Į turgų apsipirkti vaikštantis dvasininkas grybus perka iš
vienos prisiekusios grybautojus. Šį kartą jis įsigijo truputį pasūdytų šių miško
gėrybių. Pardavėja veikiausiai neįtaria, kad jos inteligentiškos išvaizdos, dar
gana tiesaus stoto klientas netrukus įkops į antrąjį šimtmetį.
Tiesą sakant, P.Kuzmickui maisto ir sveikatos temos nėra
įdomios. Dvasininkas sako net jaunystėje nebuvęs išrankus maistui, dabar taip
pat itin dėl to nesukąs galvos. Sulaukęs garbaus amžiaus atsisakė riebaus
maisto, nebevalgo lašinių. Na, o sveikata, sako jis,– nebereikia norėti, kad
būtų tarsi dvidešimtmečio.
Kita vertus, P.Kuzmickas gali pasigirti, kad antroje gyvenimo
pusėje jo regėjimas netgi pagerėjo. Jaunystėje akinius nešiojęs dvasininkas
dabar gali skaityti ir be jų.
Monsinjorui dienos neprailgsta, bet jis jų neleidžia prie
televizoriaus. Mieliau skaito knygas, klausosi radijo, bendrauja. Jis seka
šalies aktualijas, domisi, kas vyksta pasaulyje.
Per šimtą metų įvykę technologijų, kultūros, žmonijos
socialinio ir ekonominio gyvenimo pokyčiai jį ir žavi, ir kelia nerimą.
Pasak kunigo, žmonės dabar sotesni, labiau apsirūpinę, gyvena
daug patogiau, bet širdies šilumos, pagarbos, pagaliau atsakomybės prieš kitą
žmogų likę mažiau.
Jis tvirtai įsitikinęs, kad meilė ir gerumas, kuriuos duodi
kitam, grįžta. Taip jau sutvertas pasaulis.
Praėjusį sekmadienį šimtametis laikė šv. Mišias Smilgiuose, kur
kunigavo 18 metų.
„Tiek daug žmonių susirinko, taip gražiai pagerbė“,–
pasidžiaugė P.Kuzmickas, atskleidęs, kad sulaukti tokio amžiaus padėjo ir tam
tikros gudrybės, kurių griebtis jis buvo priverstas jaunystėje. Jei ne tai –
seniai būtų gulėjęs po žeme.
Atmintyje – ir nuo blusų pajuodęs sniegas
Iš šešių vaikų šeimos kilęs P.Kuzmickas buvo jauniausias. Jo
tėvas buvo bažnyčios maršalka. Jaunėlis sūnus nuo vaikystės daug bendravo su
dvasininkais ir užaugęs suprato, kad jo pašaukimas – irgi tarnauti Dievui.
Jis baigė Kauno kunigų seminariją ir pradėjo savo dvasininko
kelią. P.Kuzmickui prieš savo valią teko nusivilkti sutaną po Antrojo pasaulinio
karo Lietuvą užėmus rusams. Tuo metu jis kunigavo Utenoje.
Iš Bažnyčios vyresnybės jis buvo gavęs nurodymą vykti į Kauną
dirbti kunigų seminarijos vicerektoriumi. Labai nenorėjo, nes žinojo, kad ten
knibždėte knibžda saugumo agentų. Tačiau pasipriešinti negalėjo, būtų buvęs
suspenduotas.
Kunigų seminarijoje, kur prasidėjo areštai ir trėmimai, jis
nuolat jautė esąs akylai stebimas ir sekamas. Saugumiečiai iš pradžių mėgino jį
verbuoti gražiuoju, žadėdami išleisti į Romą ir Ameriką. Bet kunigui pareiškus,
kad jis Judu nebūsiąs, pagrasino, kad tuomet supūsiąs rūsiuose.
P.Kuzmickas iš tikro netrukus atsidūrė kalėjime, o paskui buvo
ištremtas į Vorkutą. Gavo 5 metus be teismo.
Dvasininko atmintyje tremties vaizdai tokie ryškūs, tarsi tai
būtų įvykę visai neseniai. Jis prisipažįsta, kad septyneri metai, praleisti
Sibire, jam yra patys įsimintiniausi per visus 100 metų.
Tai buvo žmogaus beribio žiaurumo ir neįtikėtino gyvastingumo
slėpinių pažinimas. „Galbūt kartai, kuri apie tremtį, sovietų gulagų žiaurumus
žino tik iš istorijos, tai sunku suprasti, bet žinoti reikia“,– kalbėjo
P.Kuzmickas.
Kai jį su kitais dvasininkais, mokytojais ir kitais
inteligentais, ūkininkais 1947 metais rusai įsodino į gyvulinį vagoną, kunigas
nežinojo, kad daugiau gyvenime nė viena kelionė nė iš tolo neprilygs šiai.
Kelionėje į tremtį gyvuliniais vagonais sustojant įvairiuose
miestuose ir paskirstymo punktuose praleistos dienos tuomet 37-erių metų kunigui
buvo pirmoji pažintis su kita, iki tol nepažinta žmogaus-žvėries puse.
P.Kuzmickas pamena, kad paskirstymo punktų mažytėse patalpose
būdavo sugrūsta po 140 žmonių. Trūko oro, žmonės blakes saujomis braukė nuo ausų
ir galvos, kamuoliais kratė iš drabužių. Trumpam į lauką išleisti tremtiniai
puldavo atsikratyti šių kūnus aplipusių gyvių.
„Ar galite įsivaizduoti sniegą, juodą nuo blakių?“– klausia
dvasininkas.
Tačiau labiausiai jį sukrėtė žmonių mirtys viena po kitos.
Pasak jo, lavonai gulėdavo ant narų tol, kol imdavo dvokti. Belaisviai
sąmoningai nepranešdavo apie mirusiuosius dėl papildomo duonos davinio. Tuomet
jis patyrė, koks stiprus instinktas išgyventi, koks žmogus gali būti išradingas,
kad išliktų.
Padėjo Nobelio premijos laureatui
Vorkutoje P.Kuzmickui su žmonių kova už būvį teko susidurti
kiekvieną dieną. Ir pačiam teko gudrauti, meluoti, apsimetinėti, kad išliktų
gyvas ar pagelbėtų kitiems.
Būdamas lageryje jis paslapčiomis atlikdavo kunigo misiją:
tuokė, krikštijo, suteikdavo mirštantiesiems paskutinį patepimą.
„Tai – šventinis diržas“,– pamelavo dvasininkas vienam
prižiūrėtojui, kai šis darydamas kratą surado kunigo juostą.
P.Kuzmickas pasakojo, kad žmonės įsigudrindavo taip paslėpti
daiktus, kad net akyliausi prižiūrėtojai jų nerasdavo.
Kunigui, kuriam buvo leista laisvai judėti po lagerio
teritoriją, daugybę kartų teko likimo draugams padėti slėpti daiktus, pernešti
siuntinukus. Jis žinojo, kad smarkiai rizikuoja, bet rizikuoti tuo metu buvo
daugelio tremtinių natūrali būsena.
Kartą P.Kuzmickas iš savo kurso draugo, kalėjusio kitame
lageryje, gavo laišką su prašymu atsiųsti krikštynoms reikalingo aliejaus, nes
žinojo, kad šis jo turįs.
Dvasininkas nusipirko Lenino raštus, nuėmė storą viršelį,
išpjovė skyles ir į jas įdėjo švirkštus su aliejumi, viską užtaisė taip, tarsi
knyga nė nebuvo liesta. Draugui parašė, kad šis įdėmiai perskaitytų Lenino
raštus. Netrukus gavo atsakymą su patikinimu, kad perskaitė, kaip buvo liepta –
suprask gavo aliejų.
Vorkutoje P.Kuzmickas susipažino su garsiuoju rusų disidentu,
rašytoju Aleksandu Solženicynu, vėliau apdovanotu Nobelio premija, „Gulago
archipelago“, atskleidusio sovietų masines represijas ir vykdytą tautų genocidą,
autoriumi. Jis A.Solženicyno raštus išnešdavo iš lagerio ir slapčia perduodavo
jo žmonai, mokytojavusiai vietos mokykloje.
„Jeigu būtume įkliuvę, būtų amen abiem“, – neabejoja
kunigas.
P.Kuzmickas į Lietuvą grįžo 1953 metais. Jo ryšiai su žymiuoju
rašytoju nenutrūko, jie susirašinėjo, A.Solženicynas atsiuntė nuotrauką, kurioje
jis nusifotografavęs su savo sūnumis. Tačiau ilgainiui susirašinėjimas nutrūko,
nes saugumas perimdavo laiškus.
Kalbėjosi su mirusiu tėvu
Ne kartą mirčiai pats į akis žvelgęs ir matęs daugybę kitų
žmonių mirčių P.Kuzmickas labai ramiai kalba apie gyvenimo saulėlydį.
„Ko bijoti mirties? Tai – tik perėjimas į kitą gyvenimą. Tai
aišku kaip dukart du“,– be jokios pamokslavimo gaidos balse sako vyras.
Plačiau skaitykite 2010 m. lapkričio 6 d. “Sekundėje”.
Inga SMALSKIENĖ
I. Žilėnaitės nuotr. Likimo dovana. Rytoj
100-ąjį jubiliejų švęsiantis kunigas Petras Kuzmickas sako, kad žmogaus siela ne
tik nemirtinga, bet ir nesensta.
