Tomo Čiučelio iliustr.
Restruktūrizacija tarp šalies verslininkų iki šiol buvo labai nepopuliari. Priimtas naujas Įmonių restruktūrizavimo įstatymas turėtų ją padaryti patrauklesnę. Tačiau vien tobulesnio įstatymo neužteks.
Sėkmingai pasibaigusiems įmonių restruktūrizacijos atvejams suskaičiuoti pakanka vienos rankos pirštų. Iki 2009 metų šalyje buvo pradėta 41 restruktūrizacijos procedūra, tačiau didžiosios dalies restruktūrizuojamų įmonių likimas buvo panašus ir jos savo veiklą baigė bankrotu. Ekonomikos krizė vėl privertė prisiminti tokią galimybę – šiuo metu vykdomos 82 restruktūrizacijos procedūros, o antruoju šansu bando pasinaudoti tokios bendrovės kaip „Agrowill Group“, „Ranga IV“ ar „Luidas“.
Bankrotas buvo mielesnis
Remiantis Bankroto departamento duomenimis, restruktūrizacijos procesai šalies savivaldybėse iki šiol buvo retenybė. Palyginimui įmonių bankrotai buvo skaičiuojami dešimtimis, o didesniuose miestuose – šimtais. Sėkmingam restruktūrizacijos procesui iki šiol kliudė kelios aplinkybės. Pirmiausia, tai pats restruktūrizavimo įstatymas buvo nelankstus ir, teisininkų žodžiais tariant, „neparuoštas“ gyvenimui. Įmonei nusprendus eiti restruktūrizacijos keliu, sunkumų prasidėdavo nuo pat pirmų žingsnių, siekiant gauti didžiosios dalies kreditorių pritarimą. Advokatų kontoros „Lideika, Petrauskas, Valiūnas ir partneriai LAWIN“ advokatė Dovilė Burgienė teigė, kad restruktūrizacijos procedūra iki šiol nutrūkdavo, kai reikėdavo susitarti dėl visas puses – įmonės savininkus ir jos kreditorius – tenkinančio sprendimo. Atrodytų paradoksalu, tačiau būtent bankroto procedūrą, o ne restruktūrizaciją palankiau vertino ir patys kreditoriai. Matyt, todėl, kad bankroto atveju, anot D. Burgienės, jie iš anksto nusiteikdavo, kad dalies savo paskolintų pinigų jau nebeatgaus.
Ilgai trunkančiu restruktūrizacijos procesu nebuvo suinteresuoti ir pagrindiniais įmonių kreditoriais dažniausiai tapdavę bankai. Jie, kol įmonė kapanojasi iš duobės, negalėjo skaičiuoti paskolos palūkanų. Tokiu atveju pinigai buvo praktiškai „užšaldomi“ kelerių metų laikotarpiui, todėl bankams palankiau perimti įmonės turtą ir jį iš karto parduoti, ypač įvertinus tai, kad hipotekinis kreditorius įgyja prioritetą kitų kreditorių atžvilgiu. Trečia, trūko iniciatyvos ir iš pačių verslininkų. Pasinaudoti lankstesniu bankroto įstatymu ir užbaigti vieno ūkio subjekto egzistavimą ir viską pradėti nuo švaraus lapo dažniausiai buvo paprastesnė išeitis. Galop restruktūrizacijos akcininkai griebdavosi tik tuomet, kai įmonė beviltiškai skendėdavo skolose, o atkurti jos mokumą tokiais atvejais dažniausiai būna per vėlu.
Advokatų profesinės bendrijos „Baltic Legal Solutions Lietuva“ partneris ir seniūnas Gytis Kaminskas pažymėjo, kad praėjusiais metais įvykusi krizė, nepaisant netobulo įstatymo, privertė gerokai daugiau verslininkų pabandyti juo pasinaudoti. Galbūt kai kurioms per pastarąjį dešimtmetį išsiplėtusioms ir vietą rinkoje išsikovojusioms bendrovėms veiklos tęstinumas tapo gerokai svarbesniu verslo veiksniu negu sausi ekonominiai išskaičiavimai. Be to, kritus nekilnojamojo turto kainoms ir likvidumui, jo perėmimas po bankroto kreditoriams taip pat reiškė neišvengiamus nuostolius. Tad ir pastarųjų požiūris į restruktūrizaciją ėmė keistis. Dar didesnę motyvaciją rinktis restruktūrizaciją, o ne bankrotą turėtų suteikti nauja šio įstatymo redakcija.
Suteiks daugiau lankstumo
Tobulesnę restruktūrizacijos tvarką Ūkio ministerija pradėjo rengti praėjusiais metais. Po Seimo koridorius šiek tiek paklaidžiojęs įstatymo projektas priimtas prieš pat parlamentarų vasaros atostogas. Naujasis Įmonių restruktūrizavimo įstatymas numato galimybę su mokumo problemomis susidūrusios įmonės pertvarkymo procesą pradėti anksčiau ir paprasčiau.
Imtis restruktūrizacijos nuo šiol leista įmonėms, turinčioms finansinių sunkumų arba egzistuojant tikimybei, kad jos per artimiausius tris mėnesius su tokiais sunkumais susidurs.
Norint pradėti procesą, reikės gauti mažesnės dalies kreditorių pritarimą: restruktūrizacijos planui užteks gauti du trečdalius visų kreditorinių reikalavimų turinčių įmonės kreditorių pritarimą. Pagal ankstesnę tvarką ši kartelė buvo aukštesnė ir siekė trijų ketvirtadalių ribą. Be to, tartis dėl restruktūrizacijos plano kreditoriai vietoj keturių mėnesių galės šešis, šį laikotarpį pratęsdami dar vieną mėnesį. Įstatyme taip pat numatyta galimybė restruktūrizacijos imtis ir be kreditorių sutikimo, kai įmonė kreipsis į teismą ir gaus jo leidimą. Įmonės mokumui atkurti bus skiriami ketveri metai, o teismo sprendimu šį laiką bus galima pratęsti dar metams.
Teisininkai naująjį įstatymą vertina teigiamai. Pavyzdžiui, sumažintas įmonės restruktūrizavimo planą tvirtinančių kreditorių skaičius ir suteikiamas ilgesnis laikas planui svarstyti turėtų padėti visoms pusėms lengviau rasti bendrą sprendimą. „Dalis restruktūrizuojamos įmonės kreditorių net neateina į susirinkimus ir taip stabdo visą procesą. Reikalavimų sumažinimas, be abejonės, turėtų pašalinti kai kurias kliūtis iš restruktūrizacijos proceso“, – kalbėjo G. Kaminskas.
Bankų atstovai pasikeitusią tvarką vertina atsargiai. „Danske“ banko Kreditų departamento vadovas Alditas Saulius yra išreiškęs nuogąstavimą, kad laisvesnė restruktūrizavimo tvarka gali paskatinti daugiau piktnaudžiavimo šiuo procesu atvejų. Restruktūrizacija be kreditorių pritarimo galėtų tapti įrankiu, leidžiančiu atitolinti tai, kas galbūt yra neišvengiama.
D. Burgienė pažymėjo, kad įstatymo nuostata, leidžianti restruktūrizacijos procesą pradėti gavus teismo leidimą, kurio apskųsti nebegalima, iš tiesų gali kelti nerimo kreditoriams. Taip įmonės kreditoriai bent jau restruktūrizacijos pradžioje turi mažiau galimybių daryti įtaką. Kita vertus, anot teisininkės, lengvesnis būdas iškelti restruktūrizavimo bylą turėtų būti postūmis rasti susitarimą tarp įmonės akcininkų ir kreditorių dėl restruktūrizavimo plano.
Su tuo linkęs sutikti ir SEB banko Specialiųjų kreditų administravimo departamento vadovas Nikita Ananjevas. Jo teigimu, naujasis įstatymas nediskriminuoja nė vienos šalies, jame derinami tiek verslininkų, tiek kreditorių interesai. „Naujoji įstatymo redakcija kiek pakoregavo balansą tarp kreditorių ir įmonės savininkų pastarųjų naudai, tačiau kertiniai dalykai išliko. Restruktūrizacija gali įvykti tada, kai randamas visas puses – ir kreditorius, ir įmonės savininkus – tenkinantis interesų balansas“, – teigė N. Ananjevas.
Bankai, G. Kaminsko nuomone, turėtų mažiau baimintis dėl savo interesų pažeidimo. Pirmiausia, bankai dažniausiai turi pagrindinio kreditoriaus statusą, o antra, nuo šiol jie galės skaičiuoti paskolos palūkanas restruktūrizuojamai įmonei. Senasis įstatymas to daryti neleido, dabar tai palikta susitarimui tarp šalių. „Tikėtina, kad tai dar labiau gins bankų interesus ir slopins kitų kreditorių interesus“, – apibendrino teisininkas.
Padaryta ne viskas
Vis dėlto palankesnis restruktūrizacijos įstatymas nebūtinai sumažins bankrotų skaičių ir padidins verslininkų norą bandyti atkurti įmonės mokumą. Restruktūrizavimas savininkams turėtų suteikti antrą šansą tęsti veiklą su ta pačia įmone, tuo pačiu prekės ženklu, tuo pačiu produktu. Jei įmonės vadovai nemato poreikio atkurti įmonės mokumą ar per daug nesigraužia dėl to, kad jiems bus klijuojama bankrutavusio verslininko etiketė, ir vėliau vėl imasi veiklos, vienas tobulesnis įstatymas tokios padėties nepakeis.
Gaila, tačiau į restruktūrizuojamą įmonę vyrauja panašus požiūris kaip ir į bankrutuojančią. Po restruktūrizacijos atgijusi įmonė nelaikoma didele vertybe, o verslininko bankrotas nėra didelė nuodėmė. „Jei verslininkas gali bankrutuoti, įsteigti naują įmonę ir vėl ją nustekenti, tai valstybė privalo tam užkirsti kelią“, – teigė G. Kaminskas. Pašnekovo nuomone, tai būtų galima padaryti Akcinių bendrovių įstatyme uždraudus būti naujos bendrovės akcininku ar direktoriumi, jei ankstesnė bendrovė bankrutavo.
Restruktūrizaciją apsunkina ir tai, kad ją pasirinkusi įmonė kapanotis iš duobės turi savo jėgomis, jos vengiama ne tik privačiame sektoriuje, bet ir renkantis valstybės užsakymų vykdytojus. Pavyzdžiui, gelbėjimosi ratu kai kurioms įmonėms galėtų tapti viešieji pirkimai, tačiau juose restruktūrizuojamos įmonės dažniausiai nėra pageidaujamos.
G. Kaminskas į restruktūrizaciją siūlo žiūrėti kaip į verslo dalį. „Šioje vietoje galima imti pavyzdį iš valstybės, kuri, prispaudus sunkumams, neina lengviausiu keliu, o ieško įvairių priemonių, „veržiasi diržus“ ir po truputį lipa iš duobės. Restruktūrizavimas – tai panašus procesas, kai įmonė ieško būdų, kaip įvykdyti visus savo įsipareigojimus ir kreditoriams grąžinti didžiąją dalį investuotų lėšų. Paskelbus bankrotą įmonės kreditoriams lieka dalintis tik trupinius“, – pastebėjo G. Kaminskas.
