Po pusės metų klajonių Baltarusijoje Andrius grįžo į Lietuvos čempionų komandą ir pasirašė pusantrų metų kontraktą. 11 numeriu pažymėtais marškinėliais rungtyniaujantis futbolininkas sutiko papasakoti apie šešis nepavykusius karjeros mėnesius, pasikeitusį „Ekraną“ ir A lygą.
– Andriau, kodėl prieš pusmetį palikai „Ekraną“?
– Visą savo karjerą praleidau Lietuvoje, tad natūralu, kad norėjosi ką nors pakeisti, išbandyti save svetur. Tuo labiau kad išvykdamas iš Panevėžio turėjau ir Lietuvos čempiono vardą, taigi ir atsisveikindamas su „Ekranu“ galvojau, kad tolesnė karjera susiklostys palankiau.
– O įvyko atvirkščiai?
– Labai blogo – nieko, bet ir gero nieko neatsitiko. Tikėjausi rasti komandą, deja, man nepavyko. Kodėl nepavyko – atskira istorija.
– Kur per tuos pusę metų klaidžiojai?
– Iš pradžių turėjau galimybę likti Baltarusijoje, Borisovo „Bate“. Dvi savaites su komanda sportavau Baltarusijoje, dvi – Turkijoje. Paskutinę treniruočių savaitę komandos vadyba pasiūlė trejų metų kontraktą. Man pačiam „Bate“ patiko – ir komanda, ir trenerių štabas, ir aplinka. Tačiau kiek užsitęsusias derybas dėl finansinių sąlygų nutraukė pasiūlymas išbandyti jėgas Kijevo „Dinamo“ komandos peržiūroje. Tokia proga tiesiog negalėjau nepasinaudoti. Taip susiklostė, kad po visko „nuplaukė“ abu variantai, suveikė sena patarlė „geriau žvirblis rankoje, nei briedis lankoje“. O ir „Dinamo“ peržiūra nebuvo tokia, kokios tikėjausi, pamačiau, kad didieji Europos klubai reikiamus žaidėjus nusižiūri ir perka, o ne kviečia į peržiūras.
– Bet sezoną pradėjai Nikoševičų „Granit“ komandoje?
– Po nesėkmės grįžau į Lietuvą. Čia sezonui rengiausi savarankiškai. Iki Lietuvos ir Baltarusijos čempionatų pradžios likus savaitei iš Baltarusijos atėjo konkretus pasiūlymas: nuvažiavau ir pasirašiau kontraktą be peržiūros. Jei ne prasidėjusi sumaištis A lygoje, kuri ir išgąsdino, būčiau likęs Lietuvoje.
– Gailiesi, kad išvykai į „Granit“?
– Tikrai gailiuosi. Tokios netvarkos klube dar nebuvau matęs. Ir net neįsivaizdavau, kad profesionaliame futbolo klube tokia įmanoma. Kokios tos bėdos, pasakoti nenoriu. Tiesiog apie tą komandą ir jos savitą tvarką žino visa Baltarusija, dabar žinau ir aš. Susidarė toks įspūdis, kad Baltarusijoje europietišku požiūriu gyvuoja tik du klubai – Minsko „Dinamo“ ir Borisovo „Bate“.
– O žaisti gaudavai?
– Per kelis mėnesius oficialiose rungtynėse žaidžiau tik 15 minučių. Pats nesupratau, kuo treneriui neįtikau. Tikriausiai ir treneris pats to nežinojo. Jis nė karto prie manęs net nepriėjo pasikalbėti.
– Bent ko nors gero per tuos pusę metų svetur išmokai?
– Per tuos mėnesius gyvenimas užgrūdino mane kaip žmogų ir kaip žaidėją. Pamačiau ir pabuvau ten, ko dar kartą pamatyti ir kur dar kartą atsidurti tikrai nenorėčiau.
– Lietuvos ir Baltarusijos lygų labai skirtingi lygiai?
– Nemanau. Apylygės. Tiesiog pati šalis didesnė, taigi ir apylygių komandų, palyginti su Lietuva, proporcingai daugiau.
– O valstybių čempionai? Tarkim, „Ekrano“ lygis už UEFA Čempionų lygos grupių turnyre dalyvavusios komandos „Bate“ mažesnis?
– Mūsų komandoje irgi yra aukšto meistriškumo žaidėjų, jie yra žaidę ne su viena gera komanda, matę aukščiausio lygio futbolą. Jei kurioje nors pozicijoje ir nusileistume meistriškumu, esame pajėgūs nugalėti komandinėmis pastangomis.
– Kaip vėl atsidūrei Panevėžio „Ekrane“?
– Iš „Granit“ komandos norėjau kuo greičiau pabėgti, ir tai pavyko gana lengvai. Sutartį nutraukėme abipusiu susitarimu. Tiesa, ten palikau didelę dalį pinigų, kad tik išleistų. Ir jie sutaupė, ir man tokia išeitis tiko. Vėl tris savaites sportavau vienas, laukiau pasiūlymų. Patraukliausias buvo iš Danijos, tačiau nesusitarėme – vis dėlto keturis mėnesius buvau išnykęs iš futbolo pasaulio.
Kelis kartus paskambino vyriausiasis „Ekrano“ treneris Valdas Urbonas, domėjosi, kaip man sekasi. Ačiū jam, kad neužmiršo ir priminė, kad esu reikalingas Lietuvos čempionų komandai.
– Grįžti į Panevėžį gera?
– Tikrai gera. Baigėsi klajonės, grįžtu ten, kur viskas pažįstama: nuo komandos draugų iki žaidimo stiliaus, trenerių reikalavimų ir t.t.
– Kiek laiko būsi Panevėžyje?
– Sutarėme dėl pusantrų metų kontrakto.
– Praėjusį sezoną „Ekrane“ pradėjai kaip dešinysis saugas, vėliau tave nustūmė į dešiniojo gynėjo poziciją. Kur žaisti tau pačiam labiau patinka?
– Visą gyvenimą žaidžiau saugu. Nustumdami mane žemiau „Ekrano“ treneriai, matyt, žinojo, ką daro. Jie žino mano galimybes, duoda šiek tiek daugiau laisvės, reikalauja jungtis į puolimą. Man dabar labai patinka žaisti ten, kur žaidžiu. Gynybos linijoje atradau save iš naujo.
– Po pusės metų pertraukos vilkėdamas „Ekrano“ marškinėlius sužaidei kelerias rungtynes. Kokie įspūdžiai? Ar fizinė forma gera?
– Noro žaisti dabar išties daug. Galimybės nuo noro dar šiek tiek atsilieka: jaučiu, kad rungtynių pabaigoje pritrūksta ištvermės, jaučiasi žaidybinės praktikos stygius. Bet grįžti į aikštę buvo gera. Jėgos grįžta, kaip ir pasitikėjimas savimi.
– Įvertink UEFA Čempionų lygos seriją su „Baku“. Kaip atrodė komanda? Kaip jauteisi ir žaidei pats? Ar buvo šansų išeiti į trečią etapą?
– Žinoma, buvo, tereikėjo namuose atidžiau ir tiksliau sužaisti rungtynių pabaigą, nepraleisti tų dviejų kvailų įvarčių, ir galėjo viskas pasisukti kitaip. Tačiau yra kaip yra… Tiesiog žinau, kad mes nesijautėme už juos prastesni, nors azerbaidžaniečiai labai pūtėsi, visa jų spauda mirgėjo, kad jie jau kitame etape, kad mes jiems – ne varžovai. Visa komanda labai norėjome įrodyti, kad yra kitaip, bet kaip išėjo – visi žinote. Dabar svarbiausia – susikoncentruoti ir siekti aukščiausių apdovanojimų A lygoje. O savęs vertinti nelabai norėčiau. Trumpai tariant – nebuvau patenkintas savo žaidimu.
– Kai grįžai į „Ekraną“, komanda A lygoje buvo tik trečia. Pakilti aukščiau – realu?
– Jau pakilome ir esame nusiteikę dar kilti.
– A lygoje nebėra FBK „Kauno“, „Atlanto“. Kaip manai, dėl čempionų titulų šiemet kovoti bus lengviau nei pernai?
– Nemanau. Tai įrodo ir šiųmečiai rezultatai, ir ambicingi naujokai, jie bet kuriam lyderiui lenktynėse dėl pirmos vietos gali pakišti koją. Galų gale tie vadinamieji autsaideriai stiprinasi: pavyzdžiui, atsinaujinusioje „Kruojoje“ – Lietuvos futbolo visuomenei gerai žinomos pavardės, mums tikrai buvo vargo Panevėžyje su šia komanda. Ir tikrai nemanau, kad bus lengviau per kitus tris turus su „Banga“, „Tauru“ ir „Šiauliais“, o su „Vėtra“ ir „Sūduva“ turim savų sąskaitų, juk šiemet dar nė karto jų nenugalėjome. Taigi laukia labai įdomi ir intriguojama antroji čempionato pusė.
„FK EKRANAS“ INF.
A.Repšio nuotr. Namie. Po pusės mAetų klajonių Baltarusijoje A.Šidlauskas (kairėje) grįžo į Lietuvos čempionų komandą ir pasirašė pusantrų metų kontraktą.
