Dopingas ir nelegalūs susitarimai – seniai pagarsėjusios sporto rykštės, tačiau pastaraisiais metais į šią kompaniją įnirtingai veržiasi vaidyba ir simuliacija
Skausmo perkreiptas veidas, konvulsijų tampomas kūnas ir už širdies griebiantis riksmas. Tai – dažnas vaizdas krepšinio, o dar labiau – futbolo aikštėse. Gana tipiška, kad, regis, prie mirties slenksčio buvęs nukentėjusysis jau po kelių akimirkų, lyg atkartojęs Lozoriaus prisikėlimą, veržiasi atgal į kovą ir lekia didžiausiu greičiu.
Šios situacijos varo iš proto sirgalius. Vaidybą dažnai niekina net palaikantys komandas, kuriose rungtyniauja aktorystės meistriškumą puoselėjantys žaidėjai. Kaip šią problemą spręsti, jei išvis įmanoma tai padaryti?
Jo vardas Rudy
Šiomis dienomis turbūt nėra ryškesnės vaidybos, simuliacijos ir provokacijų žvaigždės už ispaną Rudy Fernándezą. Baigęs karjerą jis drąsiai galės vaidinti garsiojo tautiečio Pedro Almodóvaro kino juostose.
Reta rungtynių, kad Madrido „Real“ lyderis nesukurtų bent vieno kito skandalingo epizodo. R. Fernándezas jau seniai nebegali apgauti kamerų. Eurolygos rungtynes filmuoja trys keturi, o kartais ir daugiau operatorių, todėl kiekvieną epizodą galima peržiūrėti pačiais įvairiausiais rakursais. Televizijos žiūrovai perkando, ko laukti ir tikėtis iš vieno geriausių Europos krepšininkų.
Visai kas kita – teisėjai. Žinoma, jie taip pat studijuoja rungtynių įrašus, bet pačiame kovos įkarštyje negali jų peržiūrėti. Būtent todėl R. Fernándezas jaučiasi kaip žuvis vandenyje.
Ispanijos rinktinės puolėjo nestabdo net prieš kelerius metus Eurolygoje įvestos techninės pražangos už vaidybą. Arbitrai iš pradžių gali įspėti tokį aktorių, o vėliau skirti techninę pražangą. Už dvi krepšininkas diskvalifikuojamas iš rungtynių.
Tačiau ispanui šios taisyklės tarsi negalioja. Teisėjai labai retai taiko tokias nuobaudas ryškiausioms žvaigždėms, pavyzdžiui, R. Fernándezui ar kitam pagarsėjusiam aktoriui Juanui Carlosui Navarro.
„Žvaigždėms teisėjai iš tikrųjų leidžia daugiau, kartais gal net per daug. Žvaigždė ar ne, bet vaidyba ir provokacijos gali turėti daug rimtesnių padarinių. Pats žinau, kaip tokiais atvejais sunku susitvardyti, o emocijų proveržis gali privesti ir iki muštynių“, – griežtą nuomonę apie aktorius dėstė Sostinės krepšinio mokyklos treneris ir Lietuvos edukologijos universiteto dėstytojas Rūtenis Paulauskas.
R. Fernándezas ir vadovaujasi šiuo principu, kad krepšinio aikštėje, kaip ir kare, tinkamos visos priemonės. Apie krepšininko sumanumą daug pasako ir faktas, jog praėjusį sezoną jis sugebėjo išprovokuoti net olimpine ramybe aikštėje visada spinduliuojantį Kauno „Žalgirio“ kapitoną Paulių Jankūną – šis buvo pasiryžęs rimtai kibti ispanui į atlapus.
Pastarajam šios provokacijos atsirūgo jau Kaune. „Žalgirio“ arenoje buvo daugybė prieš „Real“ lyderį nukreiptų plakatų, o po rungtynių jį užpuolė kauniečių sirgaliai latviai broliai Maciai.
Žaidėjas iš Kauno parsivežė mėlynę, bet šios pamokos neišmoko. „YouTube“ svetainėje pilna įrašų, kaip ir šį sezoną netrūko skandalingų epizodų, kai vaidindamas ir provokuodamas varžovus „Real“ lyderis siekė apgauti teisėjus ir išpešti naudos savo komandai.
Vaidybos genas
Ispanas tarsi atspindi geografinę vaidybos geno kelionę. Ilgą laiką, iki pat šio tūkstantmečio pradžios, neabejotinai pripažintais vaidybos ir provokacijų meistrais galėjo vadintis buvusios Jugoslavijos sportininkai.
Mitais ir legendomis apipintos Kauno „Žalgirio“ ir Zagrebo „Cibonos“ akistatos, iš kurių pati garsiausia – 1986 m. Eurolygos finalas. Tuomet Gintaro Krapiko apginti atbėgęs Arvydas Sabonis smogė į veidą Mihovilui Nakičiui. Sabui finalas buvo baigtas, o „Žalgiris“ neatsilaikė prieš Draženo Petrovičiaus vedamą Zagrebo klubą.
„Atlaikyti tas provokacijos nebuvo lengva. Niekada nesmerkėme Sabo. O ką daryti, jei varžovai spjaudosi, žnaibosi, nuolat provokuoja? Tai būdavo tikras vyriškumo išbandymas“, – tuos laikus prisiminė buvęs „Žalgirio“ gynėjas Sergejus Jovaiša.
Žlugus Jugoslavijai, serbai, kroatai, slovėnai, bosniai pamažu užmiršo senus įpročius, bet vaidybos genas sužydėjo kitur, pirmiausia – Ispanijoje. Jei netikite, pažiūrėkite bet kurį futbolo „El Clasico“ tarp „Real“ ir „Barcelonos“.
„Manau, kad tai iš dalies susiję su tautos mentalitetu, nacionalinio charakterio bruožais. Ispanai, kurie negarsėja dideliu darbštumu, esant palankiai situacijai visose gyvenimo srityse, nebūtinai vien sporte, bando gerų rezultatų pasiekti lengviausiu būdu, pavyzdžiui, pasitelkę nedidelę apgaulę“, – pabrėžė sporto komentatorius Vaidas Čeponis.
Tikriausiai ne sutapimas ir tai, kad Ispanijos įvairių sporto šakų atstovai pastarąjį dešimtmetį džiaugėsi įspūdingomis pergalėmis pasaulio sporto arenose. Kai kurios iš jų iškovotos pasitelkus ne vien švarius metodus, nors, aišku, šis elementas negali visiškai užtušuoti ispanų sportininkų talento ir įdirbio.
Krepšinio treneris R. Paulauskas klestinčią ispanų vaidybą taip pat sieja su mentalitetu ir kultūra. „Buvusios Jugoslavijos šalys, Ispanija, Graikija, Turkija ir kitos pietų valstybės turi senas žaidimų su kamuoliu tradicijas. Ten svarbu ne vien patirti gerų emocijų, bet ir pateikti žiūrovams įspūdingą reginį. O koks jis be emocijų, mažų niuansų? Iš esmės ten viskas vyksta kitaip. Ir žiūrovai labai audringai, palaiko savo komandas, ir žaidėjai atitinkamai kitaip bendrauja su publika, provokuoja emocijas, griebiasi vaidybos. Turbūt geriausias šios kultūros pavyzdys – „Panathinaikos“ ir „Olympiakos“ rungtynės Graikijoje, kur ir aikštėje, ir tribūnose vyksta karas tiesiogine žodžio prasme“, – akcentavo IQ pašnekovas.
NBA pavyzdys
Vaidyba galbūt yra tapusi žaidimo dalimi, bet esmės tai nekeičia. Tai – dar vienas būdas apgauti teisėjus, varžovus, žiūrovus, o pergalę pasiekti nesąžiningai. Kaip su tuo kovoti? FIFA prezidentas Seppas Blatteris receptų kol kas ieško tik viešais pareiškimais, nors futbolo pasaulyje ši problema net ryškesnė nei krepšinyje. Taip, už simuliaciją gali būti rodoma geltonoji kortelė, bet tai labai menka bausmė, palyginti su nauda, kurios galima gauti suvaidinus pražangą baudos aikštelėje ir teisėjui skyrus 11 metrų baudinį.
Vienas S. Blatterio pasiūlymų – simuliantams tol neleisti sugrįžti į kovą, kol jų komanda nepraleidžia įvarčio. Tačiau tam neužtenka vien kalbų. Reikia atitinkamai pakeisti taisykles, o galbūt ir peržiūrėti vaizdo įrašus, nes padidėtų tikimybė bausti iš tikro susižeidusius ir apie vaidybą net negalvojusius futbolininkus, atitinkamai ir jų komandas. Kol kas tai – visiškai nerealus scenarijus, nes futbolas didžiuojasi konservatyvumu ir apie vaizdo įrašų peržiūras FIFA vadovai nenori net galvoti.
Kitas variantas – epizodus įvertinti po rungtynių. Prieš praėjusį sezoną to jau griebėsi NBA. Už kiekvieną suvaidintą pražangą NBA skiria 5 tūkst. dolerių baudą, o šeštas pažeidimas krepšininkui reiškia diskvalifikaciją. Antrą sezoną taikoma praktika jau davė vaisių – simuliacijų stipriausios krepšinio lygos arenose gerokai sumažėjo.
„Manau, kad ir dabartinės bausmės Europoje, kai galima skirti techninę pražangą, yra pakankamos. Tik svarbu, kad arbitrai nepamirštų turintys teisę tas nuobaudas taikyti. Kita vertus, piniginės baudos taip pat gali būti veiksmingos. Sportininkai yra profesionalai, jie žaidžia už pinigus, tad tai būtų efektyvus būdas apriboti nesąžiningą elgesį“, – pabrėžė R. Paulauskas.
Piniginės baudos už vaidybą galėtų būti rimtas žingsnis į priekį ir Europos krepšinio arenose, ir futbolo stadionuose. Bet tam reikia, kad vaidyba taptų tokiu pat tabu, kaip dopingas ir rungtynių pardavinėjimas.
