Sugalvojęs užsidirbti pardavęs žebenkštį ir apie tokią prekę viešai pasiskelbęs internete panevėžietis nenutuokė, kokių pirkėjų gali sulaukti.
Tokį skelbimą viename iš skelbimų portalų aptiko Aplinkos apsaugos departamento Panevėžio gyvosios gamtos apsaugos inspekcijos pareigūnai.
„Susisiekėme skelbime nurodytu telefono numeriu ir sutarėme apžiūrėti gyvūną. Nuvykus į pardavėjo namus, pareigūnams asmuo teigė, kad gyvūną rado visai mažą judrioje miesto gatvėje, išaugino ir, nedrįsdamas paleisti atgal į laisvę, ieškojo jam naujų šeimininkų. Taigi, paimdamas gyvūną, galbūt tik nuklydusį nuo motinos, žmogus padarė jam meškos paslaugą, nes dabar žebenkštis nebegalės gyventi natūralioje gamtoje“, – teigia Panevėžio gyvosios gamtos apsaugos inspekcijos viršininkė Mantė Ramanauskienė.
Pasak aplinkosaugininkės, pamačius sužeistą gyvūną pirmiausia reikia kreiptis į specialistus, kad jie įvertintų ir priimtų atsakingus sprendimus.
„Prašom visuomenės atsakingumo ir suprasti, kad laukiniams gyvūnams ne vieta žmonių namuose. Gyvūnų namai yra gamta. Tai ne žaisliukai, kuriais galima grožėtis, o nusibodus atsikratyti“, – priduria M. Ramanauskienė.
Pagal Lietuvoje galiojantį teisinį reguliavimą žebenkštis priskiriama kiauninių sistematiniam taksonui, todėl tokius gyvūnus draudžiama ne tik laikyti, bet ir pardavinėti.
Laikyti laukinius gyvūnus, neturint teisėtų įsigijimą patvirtinančių dokumentų, yra draudžiama. Už neteisėtą prekybą žebenkštimi panevėžiečiui paskirta administracinė bauda, o iš jo paimta žebenkštis perduota Lietuvos zoologijos sodo specialistams.
Pasak M. Ramanauskienės, šiuo metu žvėrelis yra saugus, prižiūrimas veterinarijos gydytojų.
Panevėžio gyvosios gamtos apsaugos inspekcijos pareigūnai įspėja pastebėjus į bėdą pakliuvusius laukinius gyvūnus pranešti atsakingoms institucijoms, jokiu būdu nesinešti jų į namus.
Vadinasi, zoologijos sodų darbuotojai, užimantys aukštesnes pareigas, gali laikyti namuose net Raudonosios knygos gyvūnus, o paprastas asmuo – ne? Jei patikrintume globos namų ir zoologijos sodų darbuotojų namus, manau, labai nustebtume, o jų pasiaiškinimai būtų lygiai tokie pat, kaip ir to žmogaus, kuris rado žebenkštį. Skirtumas būtų tik vietoje ir laike. Žinau atvejų, kai gyvūnai yra perduodami į rankas šeimos draugams bei giminėms, ir net už tam tikrą sumą – „pažįstamiems“.
Manau, mažylis tikrai patektų į geresnes rankas nei į mūsų zoologijos sodo darbuotojų, kuriems rūpi tik pašerti gyvūną. Visą kitą laiką jis praleidžia vienas arba tarp tokių pat kaip jis. Nesvarbu, jog gyvūnų charakteriai skirtingi ir jiems gali nepatikti gyventi kartu – jie vis tiek suvaromi į vieną akvariumą (gerai, jei didelį, nes dažniausiai jis būna tokio pat dydžio, kaip ir nuotraukoje matomas narvas, kuriame nakvojo), kuriame praleis visą likusį gyvenimą. O pas naujus šeimininkus jis ir į lauką galėtų išeiti, ir visą laiką bendrauti su mylima šeima. Juk gyvūnas, pripratęs prie žmogaus, laiko jį šeimos nariu, o žebenkščiukai ypatingai prisiriša ir tampa be galo socialūs. Vėl visiškai pakeisti gyvūno gyvenimo sąlygas – šiaip sau perspektyva žebenkščiuko atžvilgiu.Pažiūrėkite internete vaizdo įrašus, kaip gyvūnai jaučiasi su žmogumi „YouTube“ ar „TikToke“, ir po to ateikite į zoologijos sodą. Mano nuomone, zoologijos sodų visiškai neturėtų būti arba jie turi būti stotelė, kur gyvūnai yra prižiūrimi, operuojami ir gydomi prieš patenkant į naujus namus. Vaikai ir kiti žmonės atėję galėtų pamatyti realybę – kaip žmogus vienaip ar kitaip pakenkia gyvūnui ir kaip šis kenčia, o ne tai, ką matome šiandien. Palikti gyvūną zoologijos sode yra tas pats, kas žmogui skirti bausmę iki gyvos galvos. Kas turetu įvykti,kad poziuris i gamta ir gyvunus pasikeistų….