Seimo sprendimas 2014-uosius paskelbti Teatro metais sutiktas be jokių fanfarų, ovacijų ar šiaip entuziastingesnių pasididžiavimo šūksnių.
Plačiosios visuomenės, teatro meną neretai vis dar statančios į vienas gretas su krepšiniu, o Banioniu prieš pasaulį besipuikuojančios neką mažiau nei Saboniu, aktyvesnių reakcijų, komentarų ir juolab ryžtingesnių pasiūlymų šia proga laukti buvo gal ir naivoka. O štai daugelio sąmoningesnių scenos menų profesionalų veiduose šis iš pirmo žvilgsnio gražus ir viltingas valdžios gestas tesukėlė atlaidų šypsnį.
Juk vargu ar kas iš tiesų žino, kodėl būtent šie metai yra būtent Teatro metai. Labai abejoju, ar kam nors pakankamas iš teišerskytiško naivumo ir biurokratinio nenuovokumo gimęs sakinys apie „kultūrinio sąmoningumo ugdymą, meninės kūrybos plėtrą, kultūros prieinamumo didinimą ir visuomenės kūrybiškumo skatinimą“, nes šią formulę galime lygiai taip pat „turiningai“ pritaikyti muzikai, kinui, literatūrai, liaudies kultūrai ir t. t. Galiausiai kyla klausimas, ar tikrai šie lietuvių teatrui kabinami laurai yra pelnyti?
Prisiminkime, kada mūsų teatras apskritai buvo išsiritęs iš hermetiško pakankamo sau kokono ir tapęs rimtesnių visuomeninių diskusijų objektu. Jei neįskaitysime pusantrų metų senumo skandalo dėl Romeo Castellucci spektaklio (o neįskaitysime dėl to, kad tai tebuvo begėdiška parlamentarų priedanga, leidusi patyliukais priimti tam tikras Kriminalinės žvalgybos įstatymo pataisas, – taip, mielas skaitytojau, dabar ir tavo telefoninių pokalbių su būrėjomis iš užkaukazės ar sraigtasparnių prekeiviais galima klausytis beveik be apribojimų), į galvą ateina gal tik du scenos meno reiškiniai, sulaukę ne tik įprastų poros recenzijų, bet ir išprovokavę kur kas platesnius įvairių humanitarų, visuomenininkų, politikų, net dvasininkijos atstovų debatus. Tai Oskaro Koršunovo spektakliai „P.S. byla O.K.“ (1997 m.) ir „Shopping and F**king“ (1999 m.).
Ir nors esu tikras, kad vyresni kolegos būtų linkę šį dviejų spektaklių sąrašą kiek papildyti, lygiai taip pat neabejoju, kad šiandienis Lietuvos teatras apskritai neturi pakankamai intelektualių pajėgų, kūrybinio smalsumo, spontaniškumo ir drąsos išjudinti, iškviesti žiūrovą į atvirą diskusiją ne vien teatro ar apskritai meno, bet ir kur kas komplikuotesniais visuomeniniais ar plačiąja prasme politiniais klausimais. Rodos, mūsų teatras šiandien geba pasakyti tik tai, ką nori girdėti publika. O toks pašnekovas (manau, daugelis pritars) – pats neįdomiausias. Teatras tapo nuspėjamas.
Kitas nerimauti verčiantis ir daug abejonių keliantis dalykas – Kultūros ministerijos jau paskelbtas ir Vyriausybei tvirtinti pateiktas Teatro metų prioritetinių renginių sąrašas. Vienas Dievas težino, kokiu principu, kokiais argumentais remiantis jis sudarytas, nes viešas konkursas skelbtas lyg ir nebuvo. Bet žmonės kalba, kad į tam tikras elektroninio pašto dėžutes vis dėlto atkeliavo ministerijos raginimas teikti pasiūlymus. Kadangi šio teksto autoriaus toks laiškas nepasiekė, lieka graužtis nagus ir komentuoti ministerijos patvirtintus bei prioritetiniais paskelbtus išrinktųjų pasiūlymus.
Šventinis ženklas, reklaminis vaizdo klipas, filmas apie teatro kūrėjus, teatralų apdovanojimai, parodos, skirtos Verdi ir Shakespeare’ui, klasikinės dramaturgijos vertimai ir pan. – kyla įspūdis, kad Teatro metai yra savotiškas Muziejų metų pratęsimas ir šmaikštus, valiūkiškas beviltiškai senstančios visuomenės komentaras. Juk iš tiesų: kam būtų įdomi, tarkime, kokios Jūratės Paulėkaitės darbų paroda ar šiuolaikinio teatro veidą formuojančių scenos menininkų kūrybos pristatymai, kai turime progą su 450-uoju gimtadieniu pasveikinti patį Shakespeare’ą. Ir kam lietuviui reikalinga šiuolaikinė europinė drama, jei jos ir taip nors vežimu vežk – vien pernai sostinės scenose buvo pastatyti gal trys tokie tekstai! Dabar ir per amžius Lietuvos teatrą į priekį ves Corneille’is, Lope de Vega ir Calderónas. Ir tai jau nebe estetinė, o politinė nuostata. Visuomeniškai neangažuotas, apolitiškas, ideologijos neturintis menas visada tampa dominuojančių galios institucijų ruporu. Juk nėra nieko paprasčiau, kaip valdyti nesmalsų, mokykline programa apribotą menininką.
O Teatro metai vyks. Tiksliau tariant, jau vyksta – taip pat kaip praėję, ateinantys ar bet kurie kiti ne teatro metai. Be ambicijų, be revoliucijų, su ta pačia nusenusia, neefektyvia įstatymine baze, su per keturias ar penkias kadencijas teatrus nuskurdinusiais vadovais, su jau sunaikinta, bet ministerijai palaiminus tebespardoma Miltinio legenda.
Su Teatro metais, mielieji!
