Žmonija jau tūkstančius metų kariauja dėl įvairiausių priežasčių. Apžvelgiame pačias dažniausias.
Heidelbergo tarptautinių konfliktų tyrimo institutas suskaičiavo, kad 2013 m. iš viso vyko 414 skirtingo lygio susidūrimų. 221 jų naudota prievarta ar karinės priemonės: 20 karų, 25 riboti karai ir 176 karinės krizės. 193 neprievartiniai konfliktai dar išskaidomi į neprievartines krizes (75 atvejai) ir disputus (118). Šis skirstymas sąlyginis. Įvairūs tyrėjai taiko savitus apibūdinimus ir metodikas, kada konfliktą pavadinti karu. Ilgą laiką šiai kategorijai dažniausiai priskirti susidūrimai, kai dėl karo veiksmų žūsta 1000 žmonių (kartais pridedamas vienų metų laikotarpis). Tačiau pastaraisiais dešimtmečiais šį slenkstį linkstama sumažinti iki 100 žuvusiųjų ar net dar mažiau.
XX a. (ypač po Antrojo pasaulinio karo) konfliktų ypatybė – jie vis dažniau vyksta ne tarp suverenių valstybių, o viduje. Tokių vadinamųjų intravalstybinių nesutarimų 2013 m. užfiksuota 337, o tarpvalstybinių – tik 77. Kitaip tariant, gana daug pasaulio šalių nesugeba užtikrinti teisingumo, deramai paskirstyti išteklių ar politinių teisių, todėl galiausiai jose kyla skirtingų gyventojų grupių kovų. Labiausiai konfliktuojantis regionas yra Azija – skaičiuojant su Okeanija 2013 m. čia buvo 129 atvejai, antra Afrika (97).
Vis dėlto kruviniausi mūšiai vyko būtent Juodajame žemyne – jame 2013 m. buvo 11 konfliktų, kurie priskiriami karų kategorijai. Europoje 2013 m., kai dar nebuvo prasidėjęs karas Pietryčių Ukrainoje, tyrėjai kaip ribotą karą įvardijo tik vieną konfliktą – Rusijos pajėgų kovas su islamistų karinėmis grupėmis Šiaurės Kaukaze. Pagal susidūrimų priežastis Heidelbergo instituto tyrėjai konfliktus skirsto į keletą grupių. Sisteminiai ideologiniai vyksta tarp konfliktuojančių šalių dėl ideologinės, religinės, socialinės ekonominės ar juridinės politinės sistemos orientacijos arba siekiant pakeisti visą režimą. Nacionalinės valdžios konfliktų atvejais kovojama dėl valstybės kontrolės. Nesutarimai dėl autonomijos – tai bandymas įgyti arba išplėsti politines savivaldos teises tam tikroje valstybėje, nesiekiant nepriklausomybės. Atsiskyrimo konfliktai kyla tam tikrai šalies teritorijai bandant paskelbti nepriklausomybę arba prisijungti prie kitos valstybės. Subnacionalinio dominavimo kovos – vyriausybės, nevalstybinių organizacijų ar gyventojų grupės siekis kontroliuoti tam tikrą teritoriją ar gyventojų grupę. Išteklių konfliktai kyla dėl noro užvalgyti tam tikrus išteklius ar juos generuojančius objektus. Teritorinius nesutarimus skatina bandymai pakeisti tarptautines sienas, o tarptautinės galios konfliktai – tai pastangos keisti tarptautinės įtakos sanklodą, ypač stiprinant karinę, politinę ar ekonominę įtaką kitoms šalims. Vis dėlto gana dažnai nesutarimai, ypač ilgalaikiai, apima keletą skirtingų priežasčių ir jas sunku išnarplioti net tyrėjams.
Remiantis šia klasifikacija, 2013 m. dažniausiai vyko konfliktai, kurių bent viena priežasčių buvo susijusi su sisteminiais ideologiniais pokyčiais – iš viso 148 atvejai iš 414 (11 karų iš 20). Daugiausia tokio tipo karų vyko Artimuosiuose Rytuose bei Užsachario Afrikoje.
Nesutarimų dėl nacionalinės valdžios suskaičiuota 94, o dėl išteklių – 90. Kovojama ne tik dėl deimantų ar naftos, bet ir vandens šaltinių, dirbamos žemės ar narkotinių medžiagų. Iš viso 101 konfliktas susietas su autonomijos ar atsiskyrimo siekiu. Mažiausiai susidūrimų pastaruoju metu kyla dėl teritorijos ar tarptautinės galios – 2013 m. jų suskaičiuota 52.
