Panevėžio Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje pastatyta analogų Lietuvoje neturinti prakartėlė.
K. Napa prakartėlę iš natūralių medžiagų kūrė 2,5 mėnesio nuo ryto iki vakaro. U. Mikaliūno nuotr.
Artėjant Kalėdoms Lietuvos bažnyčiose tradiciškai statomos prakartėlės. Tačiau Panevėžio Šv. Petro ir Povilo bažnyčia šįmet tikinčiuosius nustebins Lietuvoje netradiciniu kūriniu – italų meistro Karmino Napos sukurta prakartėle.
Vakar ryte jis su asistentu Dženaru Marinu ir kunigu Frančesku Ričiu, padedami šios bažnyčios klebono Romualdo Zdanio, iš didelės medinės dėžės traukė iš Italijos atvežtą 2 metrų ilgo, metro pločio ir daugiau kaip metro aukščio prakartėlę.
Italai iš Neapolio į Lietuvą atskrido lėktuvu, o kūrinį atgabeno pasamdyta transporto įmonė.
19 amžiaus Neapolio miesto miniatūra – su iš kamštinio medžio pagamintais senoviniais namais, užeigomis, meistrų dirbtuvėmis, fontanais, baseinais ir kūdikėlio Jėzaus gimimo scena centre – netrukus jau stovėjo ant specialaus stelažo, taip pat atgabento iš Italijos. Ši miniatiūra bus pastatyta vienoje bažnyčios sienos nišoje, kuri bus dekoruota ir paversta žvaigždėtu dangumi.
Prakartėlėje, kaip pasakojo jos kūrėjas K. Napa, pavaizduoti 19 amžiaus pradžios Neapolio miesto gyvenimo fragmentai. Štai dvi balkone sėdinčios sinjoros žaidžia Italijoje populiarų skaičių žaidimą, šeima vakaroja savo namuose, motina ant rankų sūpuoja kūdikį, kalvis mojuoja kūju, kažkas gamina mocarelos sūrį, kažkas kepa duoną, šeima su penkiais vaikais laukia, kol picų kepėjas iškeps picų, užeigoje vyno padauginusį ir prie jos nusnūsti nusprendusį vyruką su šluota bando pažadinti jo žmona.
Prakartėlėje iš viso įkurdintos 98 žmonių figūrėlės ir 62 – gyvūnėlių. Kiek prakartėlės gyventojai turi namų apyvokos daiktų, įvairių rakandų, maisto produktų, italas neskaičiavo.
Itališko miesto pastatų stogai dekoruoti 1000 mažyčių čerpių blokeliais, kuriuos meistras skrupulingai klijavo po vieną. Senesni namai apsamanoję. Miestą apšviečia 300 lempučių. Jame verdančio gyvenimo įspūdį sustiprina judančių žmonių figūrėlės – jose įmontuoti specialūs mechanizmai.
Beje, prakartėlėje meistras apgyvendino ir du klebono R. Zdanio numylėtinius šunis – Princą ir Grafą. Pastarasis, atėjęs kartu su dvasininku į bažnyčią, turėjo progą apžiūrėti kūrinį, kurio kiekviena detalė pagaminta rankomis iš natūralių medžiagų.
Figūrėles K. Napa pirko iš kitų meistrų ir įkomponavo į savo sukurtą prakartėlę. Jis sukūrė daugybę tikroviškų scenų iš gyvenimo.
K. Napos kuriamų prakartėlių stilius atspindi paprastų 19 amžiaus Neapolio regiono žmonių gyvenimą. Jie vilki kukliais drabužiais, jų namuose ir aplinkoje nematyti prabangos. Jie dirba, myli, džiaugiasi, liūdi, valgo, miega, mėgaujasi vynu, bendrauja, nusideda, atgailauja. Kai kurie net nenutuokia apie Jėzaus gimimą. Tačiau netrukus jie eis jo sveikinti. K. Napos prakartėlė yra tarsi mini ekskursija į tos epochos Neapolio žmonių gyvenimą.
Ankstesnių amžių Neapolio stiliaus prakartėlėms būdinga prabanga, jos atspindi turtingųjų gyvenimą.
Pagelbėjo studijų laikų draugas
Netradicinės prakartėlės idėja gimė R. Zdaniui. Klebonui norėjosi pradžiuginti tikinčiuosius kuo nors dar nematyta, originalaus.
Jis kreipėsi į studijų laikų Italijoje draugą, kunigą F. Ričį prašydamas patarimo. Italijoje R. Zdaniui teko matyti įstabių prakartėlių, tad jis žinojo, kad bičiulis tikrai duos kokią mintį. Ir iš tiesų, italas dvasininkas pasakė turįs auksarankį parapijietį, meistraujantį prakartėles bažnyčioms.
Dar pajuokavo, kad dėkotų Dievui, jog meistras kaip tik dabar neturi nuolatinio darbo, taigi galįs imtis gaminti prakartėlę Panevėžiui. K. Napa prie savo kūrinio triūsė 2,5 mėnesio nuo ryto iki vakaro.
R. Zdanys svarsto pasekti Neapolio bažnyčių pavyzdžiu – be šitos prakartėlės, pastatyti dar vieną, tradicinę, kad būtų patenkinti ir konservatyvesni parapijiečiai.
Italija – prakartėlių tėvynė
Kunigas F. Ričis pasakojo, kad prakartėlė yra pranciškonų tradicija. Pirmąją prakartėlę 1223 metais Italijoje įrengė Pranciškus Asyžietis. Tai buvo inscenizacija, kurioje dalyvavo gyvi žmonės, tikri gyvūnai. Visa Jėzaus gimimo inscenizacija vėliau buvo įamžinta garsaus italų dailininko Džioto, Asisi miesto bazilikoje.
Ir iki šiol Italijoje galima išvysti vadinamųjų gyvų prakartėlių. Senų namų pirmuose aukštuose galima pamatyti inscencizuotų prakartėlių su gyvais personažais. Jų pažiūrėti ateinantys žmonės meldžiasi, gieda giesmes.
Jėzaus gimimo istorija įkvėpė ir kitus menininkus, jie pradėjo prakartėles drožti iš medžio, kurti iš kitų medžiagų. Pasakojama, kad 14 amžiuje Europoje įamžinti prakartėlę ir jos personažus buvo patikėta garsiausiems to meto kūrėjams. Jų darbai puošė ne tik katedras, bažnyčias, bet ir kilmingųjų namus.
Laikui bėgant vis daugiau bažnyčių Kalėdų išvakarėse statydavo prakartėles su šventųjų skulptūromis. Turtingieji prakartėles įrengdavo savo namuose, rungdavosi tarpusavyje, kieno įrengta prakartėlė bus gražesnė. Šventųjų skulptūroms drabužiai buvo siuvami iš brangių audinių, trys karaliai nešdavo tikro aukso, smilkalų ir miros.
Kilmingųjų pavyzdžiu pradėjo sekti ir paprasti žmonės.
Neapolio miesto auksarankiai įvedė naują tradiciją – prakartėlėje pradėjo vaizduoti kasdienį žmonių gyvenimą.
Dvasininkas pasakojo, kad Neapolyje yra į Šv. Gregorijaus gatvelė, kuri yra tarsi savotiškas muziejus po atviru dangumi: čia veikia nedideli fabrikėliai, gamyklėlės ir parduotuvėlės, kur ištisus metus gaminamos ir pardavinėjamos prakartėlės, jų personažai.
Inga SMALSKIENĖ
U. Mikaliūno nuotr.
