Rankose vartydama meniu ir lyg nuo priekabiai taisomo teksto akių nepakeldama redaktorė kalbėjo: „Čia, šitoje pakrypusio stiklo langais apsuptoje rotondoje, jautiesi lyg tikrame Lietuvos gyvenimo centre: vieniems biblioteka, kitiems Seimo rūmai, tretiems verslas ir šiaip darbas.“ Tai jos, o ne mano valia atėjome pietų į Stebuklus.
„Gaila, kad šitai suvokiame tik artėdami prie amžinojo poilsio iškilmių“, – išstenėjau sąmojį, mandagiai žvelgdamas į juodbruvą merginą, kurią lyg kokią asistentę atsivedė mano viršininkė. Artėjant septintai šiokiadienio valandai Stebuklai buvo stebėtinai pilni. Tokios vietos, susišaukiančios su Volstritu, turėtų ištuštėti saulei nusileidus, pagalvojau.
„Spėjau, kad čia galėsime paragauti to, kas atėjo vietoje anksčiau buvusios virtuvės, – pakėlė akis redaktorė. Pro Prados akinius linksmai žybtelėjo keli klaustukai ir dar daugiau nepasakytų žodžių. – Po Krupo recenzijos jis ilgai neišgyveno.“
„Na, na. Tada neparašiau nieko blogo. Krizė pjovė visus, bet pirmiausia tuštybės balon įbridusius. Prie Vilniaus vartų tokių buvo gyvas velnias“, – pasikuklinau sunkiai atplėšdamas žvilgsnį nuo gerokai jaunesnės nei tiktų man į dukras kaimynės. Ji nugalėjo rimtuolės tarnybinį protokolą ir pasakė: „Bet ar ne Vincentas Krupas yra užsiminęs, kad po kai kurių jo recenzijų išgirto restorano virtuvė ima ir suprastėja?“
„Neneigsiu. Bet mėnesiniame žurnale recenzuojant restoranus galima užgriebti labai nedaug. Imtis sekioti žinias, kaip sekasi tiems, kurie dėl laimingo atsitiktinumo ir mano nosies tapo žurnalo veiksmo vieta, tas pat, kaip prisiminimuose vytis savo jaunystės meilę“, – pasaldinau liežuvį ir aš.
„Norėčiau trintos moliūgų sriubos ir lašišos, kurią jūs vadinate škotiška“, – įmantriai pasakė padavėjai redaktorė. Vėl radau progą nukreipti akis į asistentės veidą, kurį pamažu ženklino pradedančiosios virtuvės ekspertės išraiška. Dar keli terminai iš prancūziškos virtuvės, ironiška užuomina į Beatos Nicholson kulinarinius raštus, į naujuosius „Facebook“ laikų snobus, ir mano skilvyje pradėjo kauptis pavojaus rūgštis. Tuoj ekspertų bus daugiau nei galinčių susimokėti savo sąskaitas.
„Ar galiu paprašyti vandens be burbuliukų? Ir šviežių salotų su avies pieno sūriu. Ir dar pagrindinį patiekalą – viščiuko kepsnį su apvirtais špinatais“, – pasakė ji ir akivaizdžiai panaikino leidimą dėbsoti į ją ilgiau nei mandagumas ir amžius leido. Žymėjausi sudominusius meniu stebuklus, jų kainas, ir darbinių rūpesčių gaida paprašiau vandens (3 Lt), taurės vyno (Mauro Molino – 18 Lt), šaltos pomidorinės sriubos (15 Lt) ir kardžuvės. Maža porcija – 42 Lt + virti brokoliai (8 Lt) + Hollandaise padažas už 5 Lt. Negailestinga aritmetika ir nerimas dėl Lietuvos demokratijos likimo. Jutau bent dvi poras akių, susidomėjusių mano pasirinkimu.
„Jei taip vieną lapelį jūsų salotų?“ – kreipiausi į jauniausią ekspertų užstalės viešnią. Nurijau iš anksto žinodamas nuomonę. Puikus aliejus, kedro riešutų skonis, žolių kompozicija, bet nuogas salotos lapas buvo sprangus. Gal nepasisekė svetimame dubenyje, bet Vilnius ne Valensija, joks virėjas turguje nenupirks karšto klimato dovanos. 22 litus už tokią pradžią gali lengvai atiduoti tik tas, kuris daugiau laiko leidžia Briuselyje, arba tas, kuriam vis dar rūpi kuo nors išsiskirti, bet niekaip nesugalvoja kuo. Šis restoranas kaip Niujorkas – vieta sėkme besidžiaugiantiems žmonėms.
Santūraus susikaupimo minutę panardinome šaukštus į dubenis. Mano sriuba su pomidorų šerbetu buvo tokia gaivi, kad jutau, kaip plečiasi vyzdžiai. Jaučiau profesinę pareigą pakabinti lašelį redaktorės moliūginės su krevetėmis (16 Lt). Naujųjų Lietuvos restoranų standartas buvo tikrai perkoptas. Rinktinės krevetės skonio mozaikai. It sunkūs plaustai ramioje upėje artėjo kulminacija: ant maždaug 5x20x30 cm dydžio lentų viščiukas ir du žuvies patiekalai.
Trumpindamas pasakojimą pasakysiu: lašiša buvo puiki, pakepta ant grotelių kaip tik iki ribos, skiriančios gyvąją ir negyvąją gamtą. Puikus garstyčių padažas ir kelios skiltys bulvyčių. Šlovė redaktorės patirčiai ir skoniui.
„Nesuprantu, kodėl broileris vadinamas viščiuku, o ne vištyte?“ – pasakiau ragaudamas nuo kitos lentos. Ką ir sakyti, tai nebuvo joks kukurūzais lesintas stebuklas (21 Lt), o apvirtų špinatų nepataisė nė prancūziškas sviestelis. Todėl pasakiau, kad kalta jaunystė. Ji linktelėjo stalo įrankiais krapštydama tai, kas galėjo atrodyti lyg varlės šlaunelė, bet ne viščiuko sparnas. Savo kardžuvę užuodžiau prieš ateinant padavėjai, bet skonis buvo geras, ir brokoliai su Hollandaise padažu pasirodė esą lyg ką tik kontraktą pasirašę verslininkai.
Kava, morkų ir šokolado saldainiukų dizainas, mintys apie tai, kodėl Čikagoje nemėgau prancūziškų pretenzijų restoranų – sunkus recenzento galvosūkis: ar už 245 litus mums pasisekė atkąsti Stebuklų kąsnelį? Ir taip, ir ne. Už meninį paveikslą garsiausi plojimai, už skonio rekordus – kas antras žingsnis.
