Kelis šimtus metų Vilniaus Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčioje buvusi Dievo Motinos ikona pasirodė kur kas senesnė ir vertingesnė, nei manyta anksčiau. Ką tik restauruoto kūrinio tyrinėtojai per penkerius darbo metus atsakė į daugybę ikonos istorijos klausimų, tačiau šiame detektyve užkamšytos dar ne visos siužetinės spragos.
Restauruotą Lukiškių Dievo Motinos ikoną, datuojamą XV a. pab.–XVI a. pr., tyrinėtojai linkę laikyti seniausiu Lietuvoje esančiu molbertinės tapybos darbu.
Itin atsakingas darbas – atidengti po keliais vėlesnės tapybos sluoksniais paslėptą Dievo Motinos atvaizdą – buvo patikėtas restauratorei Janinai Bilotienei. Restauratorė prisiminė, kaip Lietuvos dailės muziejaus (LDM) Prano Gudyno restauravimo centre ji pastatė ikoną tarp kitų darbų ir ilgai į jį žiūrėjo.
„Pradėti buvo sunku. Nebuvau restauravusi daug ikonų, o tokios – apskritai niekada neteko. Todėl iš pradžių nulėkiau į cerkvę, paprašiau, kad duotų pažiūrėti ikonytę“, – pradžią prisiminė aukščiausios kategorijos tapybos restauratorė, kuri yra restauravusi garsiausius šventuosius Dievo Motinos atvaizdus Lietuvoje, tarp jų – ir Aušros vartų Švč. Marijos Gailestingumo Motinos paveikslą.
Restauruoti ypatingąjį kūrinį J. Bilotienė pradėjo ne nuo atsakingiausių dalių – veido ar rankų, o nuo aureolės. Dirbant praktiškai nebuvo naudotos jokios cheminės medžiagos – tik lupa ir specialus skalpelis.
„Taip mechaniškai po lopinėlį ir valiau. Vienoje vietoje, Dievo Motinos veido pakraštyje, jau ėmė atsiverti tai, kas ir turėjo būti po tais naujesniais sluoksniais“, – pasakojo restauratorė.
Nustebino tapytojo meistrystė
Penkerius metus trukusio proceso rezultatų neramia širdimi laukė ir Vilniaus dailės akademijos Dailėtyros, meno tyrimo ir sklaidos instituto direktorė dr. Tojana Račiūnaitė. Būtent ji neakivaizdžiai su ikona susipažino dar 2000-aisiais, skaitydama senąja lenkų kalba 1737 m. išleistą knygą „Mistinis fontanas“.
Šioje knygoje aprašomi nuo XVII a. pab. pradėti tirti stebuklai, susiję su Vilniaus dominikonų vienuolyne buvusiu Lukiškių Dievo Motinos atvaizdu. Jis kabojo prieš Didįjį altorių esančioje nišoje. Per šimtmečius sakraliojo meno kūrinys ne kartą buvo atnaujintas pertapant jį pagal vakarietiškos tapybos pavyzdžius.
Galimybė restauruoti ikoną atsirado prabėgus dešimtmečiui po T. Račiūnaitės publikacijos apie „Mistinį fontaną“ ir jame aprašomą ikoną. Pradėjus tirti ir restauruoti unikalų kūrinį, T. Račiūnaitė ne kartą vyko į Maskvą konsultuotis su ikonų specialistais, nes Lietuvoje tokių specialistų nebuvo.
„Buvo daug nerimo ir jaudulio, kad (pašalinus vėlesnės tapybos sluoksnius – IQ) neatsivertų tuštuma. Rusijoje egzistavo paprotys ikonas pamirkyti švęstame vandenyje ir nušveisti. Tai buvo rizika, kad ir čia ikona bus nuplauta“, – prisiminė dr. T. Račiūnaitė.
Pirmiausia kūrinys buvo ištirtas rentgeno, ultravioletiniais ir infraraudonaisiais spinduliais. Technologiniai tyrimai ekspertams leido nustatyti, kad ant medinės lentos nutapyta ikona daug kartų buvo uždažyta, tačiau originalas turėtų būti išlikęs. Atsivėręs autentiškas tapybos kūrinys atvėrė aukščiausią ikonos piešėjo meistrystę.
„Atsivėrė ypač švarus kreidinis gruntas, auksavimo likučiai, plastika, ypatinga Dievo Motinos veido išraiška, grakščios rankos“, – sakė T. Račiūnaitė.
Paskutinis galvosūkis
Nors Lukiškių Dievo Motinos atvaizdas labai išgarsėjo Lietuvoje, kur nuo XVII a. pab. buvo laikomas stebuklingu, ikonos kilmė yra siejama su Smolensku. Ekspertai nustatė, jog ikona buvo XV a. pab. Rusijoje labai paplitusio Smolensko Hodegetrijos (ikonos tipas, kai Dievo Motina vaizduojama kūdikį laikanti kairiojoje rankoje – IQ) ikonografinio tipo. Lukiškių Dievo Motinos ikona priskiriama Rusijoje XV a. pab.–XVI a. pr. populiariai Dionisijaus ir jo aplinkos mokyklai, vadinamai dionisiškuoju stiliumi.
Apie tai, jog ikona galimai buvo nutapyta anksčiau nei XVII a., liudijo ir kūrinio pagrindas – lenta iš liepos medienos. Ekspertų nuostabai, ankstesni meistrai ją buvo labai vykusiai konservavę, todėl šįkart daug pastangų tam skirti nereikėjo. Išorinė lentos pusė buvo grubiai apdirbta kirviu. Tai tapo užuomina ekspertams, kad ikona gali būti XV–XVI a. kūrinys, nes nuo XVII a. išorinę ikonų lentos pusę imta apdirbti labiau apgludinant.
Į Lietuvą XVII a. senoji ikona pateko kaip karo grobis, kai į Lazdijų rajoną ją parvežė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės artilerijos generolas Motiejus Korvinas. Po jo mirties atvaizdas buvo perduotas Seinų dominikonams, kurie vėliau savo ruožtu kūrinį perdavė Vilniaus dominikonams. Šie tuo metu Vilniuje dar tik statėsi bažnyčią, todėl iš pradžių Lukiškių Dievo Motinos atvaizdas buvo eksponuojamas medinėje bažnyčioje.
Penkerius metus restauruotas atvaizdas vėl sugrįš į Vilniaus Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčią. Tiesa, ne iš karto: kol šventovėje bus įrengiamas altorius, užtikrinsiantis tinkamas sąlygas šiai ikonai eksponuoti, kūrinys bus saugomas Bažnytinio paveldo muziejuje. Lankytojai jį galės pamatyti nuo lapkričio 20 d. Į bažnyčią ikona turėtų būti sugrąžinta nuo kitų metų gegužės.
Tuo tarpu ekspertams liks įminti, ko gero, paskutinę svarbią mįslę: kur dingo paveikslą dengę aptaisai. Nuo XVIII a. atvaizde buvo paliktos atidengtos tik Dievo Motinos ir Kūdikio galva bei rankos, o kitą paveikslo dalį dengė gryno sidabro iš votų sulydyti aptaisai – manoma, vieni vertingiausių to meto Vilniuje. Tačiau jų likimas nėra žinomas.
