Nors Statistikos departamento skaičiuojamas vidutinis darbo užmokestis šalyje per metus paaugo 2,2 proc., realybėje šį padidėjimą ir vėl nusvėrė infliacija. Tad lietuviai, skirtingai nei latviai ir estai, jau dvejus metus negali džiaugtis didėjusiais atlyginimais. Kita vertus, vartoti skiriamos lietuvių išlaidos linkusios augti sparčiausiai. Ir šis reiškinys žvelgiant į oficialią statistiką yra tam tikra mįslė.
Tuo metu kaimyninėse šalyse jau kelis ketvirčius iš eilės vyrauja priešinga atlyginimų dinamikos tendencija – atlyginimai auga sparčiau negu didėja kainos. Estijoje realusis darbo užmokestis didėja keturis ketvirčius iš eilės, nors jo didėjimo tempas pastaruoju metu nuo maždaug 2 proc. sumenko iki 1 proc. Atitinkamos tendencijos Latvijoje yra kiek kuklesnės – šioje šalyje užmokestis didėjo tris ketvirčius iš eilės, o sparčiausiai antrąjį šių metų ketvirtį, kai jo padidėjimas sudarė 1,1 proc.
Lietuvoje praėjusiais metais realusis atlyginimų mažėjimas, sudaręs 2–3 proc., šiais metais yra sumažėjęs iki kelių dešimtųjų procento dalių, bet tendencijos pasikeitimo artimiausiu metu nesitikima. Iš tiesų, pasak SEB šeimos finansų ekspertės Julitos Varanauskienės, dėl didesnės prognozuojamos infliacijos Lietuvoje realaus atlyginimų augimo gali tekti laukti ne tik šiais, bet ir kitais metais.
„Siekdami išlaikyti konkurencingą kainą eksporto rinkose, Lietuvos darbdaviai priversti riboti darbo užmokesčio augimą. Todėl darbo užmokestis auga lėčiau negu darbo našumas ir kainos“, – sakė J. Varanauskienė.
Tad nors Latvija iš trijų Baltijos valstybių buvo įkritusi į didžiausią finansinę duobę, didžiausias namų ūkių pajamų nuosmukis per pastaruosius kelerius metus užfiksuotas Lietuvoje. Kaip pažymima naujausioje banko SEB Baltijos šalių namų ūkių finansų apžvalgoje, Lietuvoje nuo 2008 m. antro ketvirčio realusis darbo užmokestis sumažėjo 14,3 proc. ir kol kas ši mažėjimo tendencija tęsiasi.
Estijoje vidutinis realusis darbo užmokestis ir atlyginimai yra apie 7,5 proc. mažesni, palyginti su antruoju 2008 m. ketvirčiu. Latvijoje nuo tada, kai nuosmukio kreivė pasiekė žemiausią tašką, vidutinis darbo užmokestis iki mokesčių padidėjo 11 proc., o realusis darbo užmokestis – 2,5 proc.
Tiesa, augęs vartojimas Latvijoje ir Estijoje gali būti grindžiamas padidėjusiais atlyginimais, o praėjusių metų pabaigoje ir šių metų pradžioje dar sparčiau augusiam vartojimui Lietuvoje tenka ieškoti kitų priežasčių. Realūs atlyginimai šiek tiek mažėja ar iš esmės nesikeičia, o 7–8 proc. išaugęs vartojimas gali būti aiškinamas gyventojų išleidžiamomis santaupomis.
Bet gyventojų santaupos, t. y. einamosiose ir indėlių sąskaitose laikomos lėšos, taip pat linkusios augti. Tad oficiali statistika pateikia gana prieštaringą vaizdelį – sprendžiant iš realaus darbo užmokesčio gyvenimas Lietuvoje negerėja, o žiūrint į vartojimo statistiką jis gana pastebimai taisosi. Tokias iš pirmo žvilgsnio prieštaringas tendencijas J. Varanauskienė linkusi aiškinti dviem lėšų šaltiniais – emigrantų pinigų perlaidomis ir pajamomis iš šešėlinės ekonomikos.
Tačiau pirmojo pajamų šaltinio mastą bent apytiksliai nustatyti dar įmanoma, jis per ketvirtį sudaro apie 1 mlrd. litų, o apie antrąjį galima tik spėti – jis turėtų sudaryti bent porą milijardų, kad kompensuotų skirtumą tarp visų oficialių pajamų ir vartojimo išlaidų.
