Nevienodų jėgų sprinteriai
Jų gaili, užjaučia, jiems aukoja visuomenė, jie pavalgę ir
aprengti. Prezidentų žmonų įsteigti paramos fondai per šventes juos apipila
dovanomis.
Taip vaikų globos namuose augantys vaikai gyvena iki
pilnametystės arba kol baigia mokyklą. Paskui tiek dėl jų virkavusiai visuomenei
jaunuolių likimai nebeįdomūs.
Savarankiško gyvenimo pradžiai kiekvienas vaikų globos namų
auklėtinis nuo šių metų gauna per devynis tūkstančius litų ir paliekamas
kabintis į gyvenimą kaip išmano. Jokių lengvatų, jokių privilegijų nei įsigyjant
būstą, nei įsidarbinant nėra.
Kaip išlikti? Kaip visuomenė gali padėti savarankišką gyvenimą
pradedantiems vaikų globos namų auklėtiniams ir ką jie patys gali padaryti savo
labui?
Vaikų globos namuose užaugęs Panevėžio vyskupijos kurijos
kancleris Eugenijus Troickis įsitikinęs, kad viskas priklauso nuo paties žmogaus
ir tų, kurie jį vaikystėje ir jaunystėje veda už rankos.
„Svarbu pačiam siekti ir kad tave palaikytų“, – „Sekundei“
teigė dvasininkas.
Vaikų globos namus prieš kelerius metus palikusi Audronė
(vardas pakeistas) teigia, kad gerų norų nepakanka, reikia, kad turėtum galimybę
atsiremti į suaugusiojo petį.
Pasak merginos, vaikų globos namų auklėtiniams sunkiau siekti
aukštojo mokslo, nes juos esą po pagrindinės mokyklos suvaro į profesines
mokyklas.
Tačiau vaikų globos namų darbuotojai teigia, kad dauguma
auklėtinių negabūs arba nenori mokytis, todėl aukštąją baigia tik vienas
kitas.
Šį mėnesį Vilniuje vykusios tarptautinės konferencijos apie
buvusių vaikų globos namų auklėtinių įsitvirtinimą visuomenėje dalyviai –
įvairių sričių specialistai, mokslininkai, politikai – ieškojo receptų, kaip
padėti vaikų globos namų auklėtiniams įsitvirtinti.
Tėvai galėtų didžiuotis
Dvasininkas 35 metų Eugenijus Troickis – vienas iš nedaugelio
vaikų globos namų auklėtinių, kurie rodomi kaip pavyzdys: išsilavinęs,
protingas, gerbiamas, kopiantis karjeros laiptais. Jo gimdytojai – rusas tėvas
ir lietuvė motina – galėtų didžiuotis tokiu sūnumi. Bet jie savo vaiko
nepažįsta, kaip ir šis jų.
E.Troickis į vaikų globos namus Klaipėdos rajone pateko, kai
jam nebuvo nė trejų metų. Jo motina sėdo į kalėjimą. Kur buvo tėvas – nežinia.
Po kurio laiko berniukas buvo perkeltas į Utenos rajono vaikų globos namus, o
sulaukęs septynerių išvežtas į Rokiškio rajone esančius Obelių vaikų globos
namus, juose ir užaugo.
E.Troickis svarsto, kad jam, palyginti su kitais, kurie į vaikų
globos namus pirmą kartą pateko vyresni, buvo lengviau.
„Jie ilgėjosi namų, tėvų, nesvarbu, kokie jie buvo. O manęs
ilgesys ar prisiminimai nekamavo“, –pasakojo kunigas.
Tačiau jam būdavo skaudu, kai kitų atvažiuodavo aplankyti tėvai
ar giminaičiai, o jis nieko nesulaukdavo.
Berniukas ieškojo meilės ir šilumos tarp vaikų globos namų
darbuotojų. Pasak E.Troickio, tarp jų buvo visokių žmonių – ir mylinčių savo
darbą, ir į jį einančių tik dėl atlyginimo. Jis neslepia, kad teko patirti ir
nuoskaudų, bet atmintyje jos neužsigulėjo taip, kaip auklėtojos Birutės
Pivoriūnienės, tuomečio Obelių vaikų globos namų direktoriaus Romo Kundelio
parodytas gerumas.
Asmenybę formavo svetimi
E.Troickis likimo dovana vadina savo globėjus – šeimą iš
Obelių, kuri jį globojo nuo pirmos klasės.
Berniuką globėjai pasiimdavo į savo namus savaitgaliais, per
šventes, vasarą. Jų dėka E.Troickis sužinojo, kaip atrodo tikri namai, kas yra
namų ruoša, ūkio darbai.
Būsimajam kunigui teko ir kiaules šerti, ir daržus ravėti, ir
malkas krauti, ir prie kitų ūkio darbų talkinti. Būdamas paaugliu E.Troickis
dirbdavo statybose pagalbiniu darbininku. „Globėjai man davė tai, ko negalėjo
duoti vaikų globos namai – suvokimą, koks yra gyvenimas anapus įstaigos sienų.
Auklėtojai, mokytojai ne tik skatino mokytis, bet ir stengėsi motyvuoti, kad
pats turėčiau stimulą. Visi šie žmonės po truputį formavo mano asmenybę“, –
tikino dvasininkas.
E.Troickis daug skaitė, daug kuo domėjosi, aktyviai sportavo.
Žinojo, kad baigs vidurinę ir sieks aukštojo mokslo. Tuo metu dvylika klasių
baigdavo tik vienas kitas vaikų globos namų auklėtinis, dauguma išeidavo mokytis
kokio nors amato į profesines mokyklas.
E.Troickis iš pradžių save matė mokytoju arba karininku, bet
pažintis su tuomečiu Obelių klebonu Antanu Zulonu jo planus pakeitė.
Kunigystę pasirinko neverčiamas
E.Troickio globėjai nebuvo labai religingi. Berniuką jie į
bažnyčią vesdavosi sekmadieniais ir per religines šventes. Ir už tai iš vietinės
valdžios gaudavo pylos. Sovietmečiu vestis vaikų globos namų auklėtinį į
bažnyčią prilygo nusikaltimui.
E.Troickio globėjai buvo gąsdinami, kad, jei nesiliaus berniuko
vesti į bažnyčią, jam nebeleis lankytis jų namuose.
Paskui laikai pasikeitė, prasidėjo Atgimimas ir mokykloje netgi
buvo pradėta dėstyti tikyba. Tačiau didžiuoju savo įkvėpėju pasirinkti kunigystę
jis laiko kleboną A.Zuloną.
„Kad ir kaip jis kratosi tos garbės, vis tiek man yra tas
žmogus, parodęs kelią į Dievą“, – apie dideliu autoritetu jam tapusį dvasininką
pasakojo Panevėžio vyskupijos kancleris.
Klebono namuose buvo didžiulė biblioteka, o joje – nemažai
literatūros užsienio kalbomis. Smalsiam jaunuoliui buvo naujiena, kad egzistuoja
toks mokslas kaip teologija.
„Klebonas man niekada primygtinai nesiūlė lankytis bažnyčioje,
melstis ar panašiai. Jaučiau, kad į mane žiūri kaip į asmenybę. Man tai buvo
labai svarbu“, – pasakojo E.Troickis.
Mokydamasis dvyliktoje klasėje jis apsisprendė stoti į Kunigų
seminariją. Tačiau baigęs vidurinę ketino bent metus padirbėti ir užsidirbti
šiek tiek pinigų.
Kai apie tai užsiminė klebonui A.Zulonui, šis pasisiūlė
paremti. Dvasininkas sakė, kad jo pagalbos jaunuolis gali tikėtis net jeigu ir
nestos į seminariją.
Nereikia gailėtis savęs
Baigęs kunigų seminariją E.Troickis dirbo vikaru, paskui išvyko
studijuoti į JAV. Grįžęs buvo paskirtas į Smilgius, Šv. Jurgio bažnyčią,
klebonu. Dabar jis – Panevėžio vyskupijos kancleris.
Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad buvusiam vaikų globos namų
auklėtiniui visko pasiekti pavyko nesunkiai – vaikiną supantys puikūs žmonės jį
skatino, palaikė, parėmė.
E.Troickis ne kartą klausė savęs, kodėl jį, o ne ką nors kitą.
Vyras svarsto, kad viskas priklauso nuo pačio žmogaus.
„Kai pats sau užsibrėži tikslą ko nors pasiekti gyvenime ir
sieki – mokaisi, domiesi, eini į priekį, Dievas atsiunčia tau tuos, kurie tave
palaiko už rankos, kai to reikia“, – sakė jis.
E.Troickis mano, kad užaugusiesiems vaikų globos namuose reikia
liautis savęs gailėjus, pykti, kad jiems nelemta buvo patirti tėvų
meilės.„Nuolatinis graužimasis, juolab manipuliavimas kitų jausmais, siekiant
sukelti gailestį, veda į aklavietę“, – kalbėjo jis.
E.Troickis kartais sulaukia savo buvusių draugų iš Obelių, jie
ateina su ištiesta ranka. Kunigas jų nesmerkia. Jam tik gaila, kad jie ir
sulaukę brandaus amžiaus nesuvokia, kad patys turi pasirūpinti savimi.
E.Troickis sakė nepykstąs ant savo tėvų, kad šie jį atstūmė dar
visai mažą, bet nemėgino jų ieškoti. Dvasininkas netgi nežino, ar jie gyvi.
Viltis sužlugdė nedarbas
Panevėžyje A.Bandzos vaikų globos namuose užaugusi 25 metų
Audronė savo tėvus pažįsta, bet, kaip tvirtino, geriau jau nepažinotų. Virėjo
specialybę turinti Audronė dirbo vienoje kavinėje, dabar ji – bedarbė.
Mergina nuomoja kambarį bendrabutyje ir gyvena iš santaupų, jos
sparčiai tirpsta. Audronė stengiasi negalvoti, kur dėsis ir iš ko gyvens, kai
išleis paskutinius litus.
„Vaikų namuose mums kalbėjo, kad turime kabintis į gyvenimą.
Tegu patys mūsų vietoje pabando savarankiškai gyventi, tada supras, ką
reiškia.
Manęs niekas neklausė, kuo noriu būti. Kaip ir daugelį, išvarė
į profesinę mokyklą. Baigiau, gavau įsikūrimo pašalpą – truputį daugiau nei 6
tūkstančius litų. Už tokius pinigus nė lūšnos nenusipirksi.
Bet dirbau, išsinuomojau butą. Šiaip taip verčiausi. Bet
atleido iš darbo ir mano kabinimasis į gyvenimą pasibaigė“, – su nuoskauda
pasakojo Audronė.
Mergina sakė tuoj pat emigruotų iš Lietuvos, jei tik susirastų
darbą užsienyje. Ji įsitikinusi, kad čia tokie kaip ji gyvenimo nesusikurs.
„Tie, kurių normalūs tėvai, seneliai, kurie turi bent stogą
virš galvos, badu nemirs, o man nėra kur dėtis“, – pesimistiškų nuotaikų neslėpė
mergina.
Mokslų aukštumų siekia vienetai
A.Bandzos vaikų globos namų direktoriaus pavaduotoja Salomėja
Jareckienė sakė, kad auklėtinių savarankiško gyvenimo pradžia dažnai būna
nelengva. Vaikų globos namuose jie gali gyventi iki pilnametystės arba tol, kol
baigia vidurinę ar profesinę mokyklą.
Paskui patys turi pasirūpinti būstu, pragyvenimu.
Daugeliui A.Bandzos vaikų globos namų auklėtinių mokslas
nesiseka, tad vidurinėje jie nepasilieka, išeina į profesines mokyklas mokytis
amato. Vaikinai – stalių, šaltkalvių, statybininkų, vairuotojų. Merginos –
virėjų, siuvėjų, apželdintojų, kirpėjų, pardavėjų.
Į aukštąsias įstoja tik vienas kitas. S.Jareckienė nemano, kad
siekti aukštojo mokslo jiems trukdo pinigų stygius. Pasak jos, veikiau – nenoras
mokytis, motyvacijos stoka, apskritai gabumų trūkumas.
A.Bandzos vaikų globos namų darbuotojai gali vardais išvardinti
į aukštąsias mokyklas įstojusius auklėtinius – jų vos keletas. Labai daug šiuose
namuose užaugusių jaunuolių emigravo į užsienį.
Pasak S.Jareckienės, nereikia manyti, kad įgijusiems
darbininkiškas profesijas būtinai turi nesisekti, jie priversti vargti.
Prieš kelerius metus globos namus palikęs virėjo specialybę
turintis Nerijus K. dirba Anglijoje, gerame restorane, ir džiaugiasi puikiu
atlyginimu. Per atostogas jis grįžta į Lietuvą, aplanko savo auklėtojas, atveža
dovanų.
„Be abejo, vaikų globos namų auklėtiniams, palyginti su
vaikais, turinčiais tėvus, pradėti savarankišką gyvenimą kur kas sunkiau. Ir dėl
materialinių, ir dėl psichologinių problemų. Juk tėvai savo 18 metų sūnaus ar
dukros neišvaro iš namų, į rankas įdavę kelis tūkstančius litų. Tėvai jiems
padeda tol, kol šie atsistoja ant kojų. Užaugusieji vaikų globos namuose to
neturi“, – kalbėjo pavaduotoja.
Inga SMALSKIENĖ
