Europos futbolo klubams besibaigiantis dešimtmetis buvo kupinas iššūkių – aikštėse dominuoja vos keletas klubų, rezultatai lengvai nuspėjami, o skolose murkdosi daugelis geriausių komandų. Europos klubų futbolas sunkiai serga. Ar užteks ateinančio dešimtmečio jam išgydyti?
Pinigai šiuolaikiniame futbole viską gali. Turi pinigų, perki geriausius žaidėjus ir skini pergales. Atrodo, idealizuotas futbolas traukiasi iš stadionų į kabinetus, tampa verslu, pareiga. Kaip niekada aktualūs klausimai: ar imamasi veiksmų, kaip grąžinti futbolą arčiau žemės? Kur visa tai nuves?
IQ nutarė įsigilinti į šiuos klausimus ir pateikti savo įžvalgas bei prognozes prasidedant naujajam dešimtmečiui. Daugiausia dėmesio skirsime penkioms didžiosioms Europos lygoms (Anglijos, Italijos, Ispanijos, Vokietijos bei Prancūzijos), užimančioms didžiausią futbolo rinkos dalį, o ypač „Premier“ lygai, tapusiai populiariausia futbolo lyga pasaulyje.
Nuspėjamas dešimtmetis
Pastarąjį dešimtmetį (2001–2010 metai) didieji klubai stiprėjo, o silpniesiems teko tik stebėti vis didėjantį atotrūkį. Įvertinus penkių didžiųjų Europos futbolo lygų 50 metų rezultatus, kiek skirtingų komandų sugebėjo užimti prizines vietas, aiškėja, kad šis dešimtmetis buvo vienas nuspėjamiausių. Anglijoje dėl medalių kovojo tik penki klubai, Italijoje – tiek pat, kitose lygose – viena kita komanda daugiau. Tačiau visose lygose šis rodiklis yra gerokai mažesnis nei prieš tai buvusių 40 metų vidurkis (žr. 1 grafiką).
Susiformavo nedidelės klubų grupės, titulus išsidalijančios tarpusavyje. Futbolas tampa nuobodus, nuspėjamas, o juk intriga ir staigmenos – vieni labiausiai masinančių sporto elementų.
Žaidėjai nebe auginami, o perkami. Penkių didžiųjų lygų klubų išlaidos žaidėjams pirkti per dešimt metų išaugo beveik dvigubai, o penki didžiausi visų laikų žaidėjų pirkimo ir pardavimo sandoriai įvyko būtent per pastarąjį dešimtmetį.
Dideli pinigai, geri žaidėjai, titulai ir vėl viskas iš naujo – taip sukasi ratas. Tad tikriausiai nieko keisto, kad daugiausia įsigyja didieji klubai. Atsižvelgdami į laimėjimus, išskyrėme po kelias komandas kiekvienoje stipriausioje lygoje, iš viso – 13, ir pavadinome jas „dešimtmečio didžiosiomis“. Šis tryliktukas per 2001–2010 metų laikotarpį išleido daugiau nei 5,5 mlrd. eurų žaidėjams įsigyti, o tai sudaro 37 proc. to, kiek išleido visos penkių didžiųjų lygų komandos 2001–2010 metais. Tad geriausi ir brangiausi pasaulio žaidėjai, jaunieji talentai neturi kitos išeities, tik siekti patekti į šių 13 komandų akiratį ir laukti solidaus pasiūlymo.
Mažiau patriotų, daugiau pinigų
Užsienio žaidėjų invazija visuose čempionatuose tapo akivaizdi. Anglijos „Premier“ lygoje užsienio žaidėjų skaičius per pastaruosius 20 metų išaugo nuo 8 proc. iki 54 proc. O jeigu vertinsime „Didžiojo ketverto“ komandas, situacija Anglijos futbolui dar graudesnė, net 3 iš 4 registruotų žaidėjų yra užsieniečiai. 1990-aisiais užsieniečiai sudarė tik 14 proc.
Kitose lygose situacija ne tokia aštri, bet tendencijos labai panašios. Reikalavimas visuomet nugalėti tapo toks didelis, jog nebeliko laiko auginti savo vietos žaidėjų. Ne atsitiktinai geriausiais pasaulio žaidėjais šį dešimtmetį išrenkami vien nusipirkti legionieriai. Išimtis tik Michaelas Owenas, atsiėmęs Auksinį kamuolį 2001 metais, kai atstovavo gimtinės „Liverpool“ komandai.
Per pastarąjį dešimtmetį futbolas tapo nepaprastai paklausia preke visame pasaulyje. Didinamas žinomumas, sukurtos žvaigždės, klubų pastangos užimti naujas rinkas, ypač Aziją, leido pasiekti didžiulį pajamų augimą. Televizijų transliacijų pardavimas tapo vienu srauniausių pajamų šaltinių. Pavyzdžiui, Anglijoje, kurios klubai televizijos teises parduoda centralizuotai, šios pajamos sudaro beveik pusę visų klubo pajamų. Italijoje, Ispanijoje ir Prancūzijoje padėtis panaši, tik Vokietija išsiskiria labiau subalansuota pajamų struktūra. Šalia televizijos teisių ženklią dalį sudaro reklamos, rėmėjų bei bilietų pardavimo (Bundeslyga – lankomiausia lyga pasaulyje), laimėjimų pajamos.
Bendros futbolo ekipų pajamos penkiose didžiosiose lygose auga beveik kasmet jau dešimt metų (žr. 2 grafiką). Kai kuriose jų pajamos nuo 2001-ųjų išaugo dvigubai. Šių didžiųjų lygų bendros pajamos sudaro net 51 proc. visų Europos futbolo rinkos pajamų. 2008–2009 metų sezono metu jos pasiekė 15,7 mlrd. eurų. 20 didžiausių klubų (apie 3 proc. nuo visų licencijuojamų klubų) per praėjusį sezoną uždirbo 3,9 mlrd. eurų – atsiriekė ketvirtadalį visos rinkos dalies. O bet kurio iš keturių didžiausių lygos klubų pajamos vidutiniškai 3,5 karto didesnės nei kitų lygos ekipų. Tai pastebima vertinant visas Europos lygas. Tad didžiųjų klubų bei lygų atotrūkis nuo visų likusių yra milžiniškas.
Tačiau pajamų augimas nereiškia pelno augimo (žr. 3 grafiką). Tik dvi iš keturių didžiųjų lygų buvo pelningos (Ispanijos duomenų nėra – red. past.). Anglijoje pelnas nors ir smuko, vis dėlto išliko, o štai Vokietijoje jis augo. Anglijoje sugebėjo uždirbti tik „Didysis ketvertas“ bei keli iš žemesnių lygų atėję klubai, visi kiti buvo nuostolingi. Net 47 proc. Europos klubų patyrė nuostolių 2008 metais. Nuostolingus metus lėmė tai, kad išlaidos pradėjo gerokai pranokti pajamas.
Liūto dalis – žaidėjams
Futbolininkus galima drąsiai pavadinti tais, kurie kuria spektaklį aikštėje, bet kartu už tai jie išsireikalauja su kaupu. Atlyginimų dalis išlaidų struktūroje yra pati didžiausia. Bendrai Europoje ji siekia 56 proc., o didžiosiose lygose – vidutiniškai 64 proc. Anglijos žemesnėse lygose šis skaičius perkopė net 90 proc. ribą. Daugelis ekspertų jau kurį laiką skambina pavojaus varpais, jog toks verslo modelis negali egzistuoti. Klubai privalo riboti šią išlaidų eilutę, kitaip jie ilgai nematys pelno, o gal net ir bankrutuos.
Be atlyginimų augimo, klubai susiduria su dar viena labai didele problema – tai skolos. Vieno iš trijų Europos klubų (iš daugiau nei 550 pateikusių išsamius duomenis UEFA) skola didesnė nei jų turtas? Šis „atradimas“ sutelkė visuomenės dėmesį į savo mėgstamų ekipų finansinį saugumą. Daugelis ekipų yra patekę į tokią sudėtingą finansinę padėtį, kad privalo parduoti savo žaidėjus, jog galėtų išlikti. Futbolo grandai – ne išimtis. Dar visai neseniai taip elgtis turėjo ir pati „Barcelona“. Itin sudėtingai atrodo padėtis Anglijoje, kur klubai perkami juos įkeičiant, o naujieji savininkai pinigus į klubą įneša gavę paskolas (angl. soft loan).
Anglijos klubų skola sudaro 56 proc. visos Europos futbolo klubų skolos, o turtas – 48 proc. Anglijoje skolos ir turto santykis jau pasiekė 0,88, kitose lygose jis mažesnis beveik tris kartus.
Futbolo ateitis
Vokietijos bei Prancūzijos futbolas yra gerai valdomas ir yra sveikas, tuo tarpu Anglijos, Ispanijos, Italijos kaip ir keletas kitų Europos lygų serga, turi rimtų finansinių bei sporto problemų. Kas galėtų ir turėtų imtis iniciatyvos tai išgydyti?
Atsakymas aiškus – UEFA ir pačios lygos. Visos šios problemos jiems suprantamos, todėl jau anksčiau imtasi veiksmų jas spręsti, o 2009 metų pavasarį UEFA prezidentas Michelis Platini pristatė 11 vertybių, kuriomis UEFA vadovausis kurdama naują Europos futbolo ateitį (žr. „Vienuolika M. Platini įsakymų“). Vertybės ir numatyti veiksmai apima daugelio esamų „ligų“ sprendimą pradedant finansais ir baigiant jaunųjų talentų ugdymu.
UEFA griežtai reikalauja finansinės drausmės: klubas negali išleisti daugiau nei uždirba, atlyginimai neturėtų viršyti 70 proc., o skola – 100 proc. pajamų dydžio. Tai tik dalis nuo 2013–2014 metų pradedamų taikyti reikalavimų ekipoms, norinčioms gauti UEFA licenciją ir dalyvauti jos rengiamuose turnyruose. Visi klubai turi elgtis finansiškai sąžiningai ir vadovautis „Fair Play“ principais ne tik aikštelėje, bet ir už jos ribų. Visiems aišku, kad toliau nevaldomai vystytis nebegalima, ir tai, kas pradėta UEFA dar 2003 metais, turi būti įgyvendinta. Nuo šiol ekipos bus prižiūrimos nuolat.
Gali būti, kad futbolo lygos įves ir atlyginimų lubas, panašias į tas, kurios yra įvairiose JAV profesionalų lygose – NBA, NHL. Bus ribojami klubų savininkų įnašai skolintomis lėšomis.
Daugėjant užsienio žaidėjų beveik visose lygose ir taip klubams prarandant savo nacionalinius bruožus, 2008 m. FIFA pasiūlė vadovautis „6+5“ taisykle ir pasitelkus ja subalansuoti klubų bei nacionalinių rinktinių interesus. Remiantis šia taisykle, kiekvienose rungtynėse į aikštę turėtų išbėgti bent jau 6 vietiniai žaidėjai. Tačiau ši idėja neišliko ilgai. Europos Sąjungoje pilietybė negali būti kriterijus, nulemiantis darbo santykius.
Vis dėlto gera idėja nemirė. Jos pagrindu imtasi spręsti kitą problemą: ekipas skatinti ugdyti savo žaidėjus. UEFA patvirtino taisyklę, pagal kurią klubai sezonui gali registruoti ne daugiau kaip 25 žaidėjus, iš kurių bent jau 8 turi būti išugdyti paties klubo (angl. home grown). Futbolininkai bent trejus metus iki 21 metų turi būti registruoti tos pačios ekipos.
Žvilgsnis į 2020 metus
Europos klubinio futbolo bėdos akivaizdžios, o greiti ir tvirti sprendimai tampa būtinybe. Atrodo, kad niekas kitas šių sprendimų nepriims, tik UEFA. Šiuo metu svarbiausia – UEFA ryžtas ir tvirta ranka. Jeigu pavyks įdiegti visas 11 vertybių, televizijos pajamas išskirstyti didesniam klubų ratui, futbolas grįš į aikštes, matysime nenuspėjamus čempionatus, jaunus vietos talentus, finansiškai stabilius klubus. Dauguma klubų yra už tokį futbolą. Toks scenarijus atrodo pats realiausias.
Tačiau esama ir kitokių. Išlieka galimybė, kad viskas išliks taip, kaip per besibaigiantį dešimtmetį – didžiosios ekipos dar labiau atitrūks nuo mažųjų, dalis pastarųjų bankrutuos, o bendra futbolo rinkos skola ir toliau augs.
Dar vienas scenarijus – didžiųjų klubų maištas prieš UEFA siūlomas reformas ir bandymas kurti savo turnyrą. Tokį skilimą amžiaus pradžioje buvo patyręs ir kontinento krepšinis, ant skyrybų slenksčio stovėjo ir futbolas. Tačiau nuo 2000 metų veikusi didžiųjų Europos komandų G-14 organizacija atsisakė savo ketinimų, o 2008-aisiais buvo apskritai išformuota.
UEFA laukia dideli iššūkiai. Nuo to, kaip su jais pavyks susidoroti, priklauso Europos klubinio futbolo ateitis, o su juo – ir milijonų aistruolių gyvenimai.
