Žymus rusų kompozitorius Dmitrijus Šostakovičius dažnai sakydavo, jog vienintelė vieta Sovietų Sąjungoje, kur žmonės gali sakyti tai, ką galvoja, tai, ką mato, yra futbolo aikštė.
Negalima nepritarti muzikos klasikui, nors ši jo mintis sukelia kiek dviprasmišką jausmą – viena vertus, sportas iš tiesų buvo viena iš nedaugelio pramogų ir tų visuomeninių erdvių, kuriose sovietinis žmogus galėjo išreikšti savo emocijas, pamiršti niūrios kasdienybės realijas ar, galų gale, palaikyti tą pusę, kurią jis nori palaikyti.
Tačiau yra ir kita medalio pusė – sportas, kaip ir bet koks socialinis reiškinys, buvo neatsiejamai priglaustas po visa apimančiu komunistų partijos sparnu ir buvo dar vienas įrankis, kuriuo sovietų valdžia tiek vienijo tarybinę liaudį, tiek naudojosi tam, kad įrodytų, kokia jų valstybė yra galinga pasauliniu mastu.
Nuo „Dinamo“ iki CASK
Po Rusijos pilietinio karo ir SSRS sukūrimo trečiajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje Komunistų partija pirmiausia visas jėgas skyrė savo nepalaužiamai valdžiai į ekonominį ir karinį valstybės sektorių įvesti, o tada atsisuko į ne mažiau svarbų visuomeninį šalies gyvenimą. Gyvenimą, kuriame sportas populiarėjo tokiais sparčiais tempais, kad palikti jį nuošalyje tiesiog buvo neįmanoma.
Jau Stalino valdymo laikais su sportu susiję klausimai užėmė toli gražu ne paskutinę vietą politbiuro dienotvarkėje, kartais net buvo prieinama iki absurdo ribos, kai žaidėjų perėjimas iš vieno į kitą klubą arba (ypač retais atvejais) išvykimas į užsienį buvo sprendžiamas tarp gyvybiškai svarbių gynybos ar ekonomikos problemų.
Sovietų valdžia sporto vaidmenį visuomenei suprato puikiai ir panaudojo jį dviem pagrindiniams tikslams: fiziniam potencialių šalies armijos karių ugdymui ir propagandai.
Pirmasis tikslas buvo pradedamas vykdyti jau nuo pat paauglystės, kai valstybiniu mastu buvo įvesti fiziniai normatyvai, kuriuos turėjo įveikti kiekvienas šalies moksleivis. Šiems normatyvams buvo skirtas ne ypač originalus, tačiau puikiai situaciją atspindintis pavadinimas – „Pasiruošęs dirbti ir ginti SSRS“ (rus. Готов к труду и обороне СССР). Todėl nenuostabu, kad sovietinėje armijoje dažnai pasitaikydavo atvejų, kai viename būryje atsidurdavo, pavyzdžiui, šalies šachmatų čempionas, geriausias sąjungos gimnastas ir futbolininkas, turintis sporto meistro vardą.
Kone kiekviena valstybinė SSRS institucija turėjo savo sporto draugijas – vidaus reikalų „Dinamo“, geležinkelininkų „Lokomotiv“, statybininkų „Stroitel“. Ir nenuostabu, kad garsiausias iš jų buvo šalies sporto simboliu tapęs CASK – centrinis armijos sporto klubas.
Lenktynės kosmose ir arenose
Prieš Antrąjį pasaulinį karą pagrindiniu buvęs sporto vertinimas kaip grynai fizinio lavinimo ir sveikatos ugdymo įrankis kardinaliai pakito Šaltojo karo laikotarpiu. Normatyvai mokyklose ir fizinis aktyvumas jau buvo matomi ne tik kaip sportiško ir užgrūdinto sovietinio kareivio garantas, bet ir kaip būdas parodyti visam pasauliui socialistinio gyvenimo būdo naudą ir pranašumą. Parodyti visiems sovietinio „mėgėjiškumo“ persvarą prieš kapitalistinį „profesionalumą“. Todėl sportas buvo įtrauktas į didžiulę propagandos mašiną, kur vienodai svarbu buvo tiek pergalės, tiek žaidėjai ir žiūrovai, tiek ir politikų žodis. Pirmasis žingsnis buvo žengtas 1952 m. – sovietų sportininkai debiutavo Helsinkio olimpinėse žaidynėse. Ir bendroje medalių įskaitoje tik per plauką nusileido amerikiečiams. Tai buvo pirmasis šių valstybių susidūrimas olimpinėse arenose.
Po to, kai JAV prezidentas Johnas Kennedy įvardijo du naujus mūšio tarp dviejų sistemų laukus – kosmosą ir olimpines žaidynes – sportas pradėjo atlikti visai kitokį vaidmenį nei prieš tai. Kosmoso varžybos jau seniai buvo suprantamos kaip tos, kurias bet kokia kaina reikia laimėti, o dabar prisidėjo dar vienos – sportinės varžybos.
Kiekvienos tarptautinės rungtynės, kiekvienas SSRS ir JAV susidūrimas būdavo lydinamas skandalų, kontroversijų ir rezonanso. Galima prisiminti 1980 m. Leik Plasido žiemos olimpines žaidynes, kai iš aukštųjų mokyklų studentų sudaryta JAV ledo ritulio rinktinė sukūrė tai, ką patys amerikiečiai iki šiol vadina „stebuklu ant ledo“, – vasario 22 d. 4:3 nugalėta neabejotina favorite laikyta SSRS rinktinė. JAV sporto pasaulyje ši pergalė vertinama kaip vienas didžiausių šalies laimėjimų antrojoje XX a. pusėje.
1984 m. olimpinėje uždarymo šventėje JAV televizijos diktorius ironiškai padėkojo Sovietų Sąjungai: „Ačiū jums, generalinis sekretoriau Černenka! Jūs padovanojote mums daugiau aukso medalių nei bet kuris sportininkas.“
Galima prisiminti tai, kas krepšinio pasaulyje yra tituluojama kaip „ilgiausios pasaulyje trys sekundės“ – 1972 m. Miuncheno olimpiados krepšinio turnyro finalas, kai paskutinės trys rungtynių sekundės buvo peržaidžiamos net triskart, o vienų džiaugsmo šokį keitė antrųjų triumfas. Galiausiai, po protestų ir ginčių, mačo švieslentėje buvo uždegti skaičiai 51:50 SSRS naudai. Tai buvo pirmasis iš dviejų sovietų krepšininkų olimpinių aukso medalių. Kito jiems reikės laukti dar 16 metų, kol Seule pasirodys Lietuvos krepšinio flagmanas Arvydas Sabonis. JAV krepšininkai Miunchene sidabro medalių atsisakė. Kaip vėliau teigė vienas rezultatyviausių tų rungtynių JAV rinktinės žaidėjų Mike’as Bentomas: „Mes nenorėjome to sidabro medalio. Paimti jį reiškė smukti. Mes laimėjome auksą ir būtume priėmę tik auksą.“
O šios nuolatinės kovos tarp dviejų supervalstybių apogėjumi tapo dvejos iš eilės (sutapimas?) olimpinės žaidynės: 1980 m. Maskvoje ir 1984 m. Los Andžele. Tai buvo tie sporto renginiai, kuriuose politika ir antagonizmas leido paminti bet kokius sportinius principus. Pirmiausia 1980 m., protestuodamos prieš SSRS armijos įvedimą į Afganistaną, Maskvos olimpiadą boikotavo JAV ir didelė dalis Vakarų valstybių. Savo ruožtu po ketverių metų į Los Andželą savo sportininkų nesiuntė Sovietų Sąjunga ir dauguma Varšuvos pakto šalių. Nors oficiali priežastis buvo „saugumo sumetimai“, visiems buvo aišku, kad tai buvo kerštas amerikiečiams už Maskvos olimpiados boikotą.
1984 m. olimpinėje uždarymo šventėje JAV televizijos diktorius ironiškai padėkojo Sovietų Sąjungai: „Ačiū jums, generalinis sekretoriau Černenka! Jūs padovanojote mums daugiau aukso medalių nei bet kuris sportininkas.“ O dėkoti, ko gero, buvo už ką: naudodamasi sovietų nebuvimu JAV susišlavė net 174 medalius.
Paskutiniai imperijos gyvavimo metai
Sportas tarnavo SSRS kaip instrumentas parodyti pasauliui šalies didybę. Lygiai taip pat sportas tapo viena tų priežasčių, kurios kartu su Michailo Gorbačiovo glasnost ir perestroika tapo šios supervalstybės žlugimo katalizatoriais.
Sporto varžybose, kuriose kovodavo Rusijos ir kurios nors iš tuo metu jau laisvės nuotaikomis gyvenusių valstybių komandos, ore tiesiog sklisdavo savotiško partizaninio karo nuotaikos – rungtynės buvo vertinamos kaip iššūkis sistemai. O žiūrovų tribūnos buvo ta vieta, kur netrukdomai skleisdavosi Nepriklausomybės link vedantys jausmai. Sportas, ypač komandinis (kaip kolektyvinis ir konfrontacinis), įgavo visuomeninio rezistencinio reiškinio pavidalą, kuris atvirai pulsuodavo nacionalistines idėjas.
„O, sporte – tu taika!“ – sakė George’as Orwellas. Tačiau Sovietų Sąjungoje sportas buvo ne taika, o politizuotas socialinis reiškinys, kuris įgaudavo tokias formas, kokių reikėdavo valdžios atstovams. Pradedant pažadu visada būti pasiruošusiam dirbti ir ginti tėvynę ir baigiant principiniais ir ne visada sąžiningais bandymais užkariauti visą pasaulį.
