Sporto klubo vadovai tvirtina, kad jų organizacijos pavadinime svarbūs abu žodžiai: jiems ne tik rūpi suteikti žmonėms progų pasimankštinti, pasportuoti, bet ir norisi suburti bendraminčius, kad jie pabendrautų, išsikalbėtų.
Klube įveikia varžymąsi
Panevėžyje veikiantis aklųjų ir silpnaregių sporto klubas „Šviesa“ pernai atšventė dvidešimtmetį. Klubo vadovas Sergejus Sokolovas sako, kad visų organizacijos gyvavimo metų prisiminimai vertingi: būta itin svarių pergalių, svarbūs ir kasdieniai pasiekimai – nugalėtas nedrąsumas, varžymasis, psichologinės problemos, kompleksai.
Jam pritaria ir klube pati sportuojanti bei kitiems padedanti garsioji bėgikė Sigita Markevičienė. Klausiama apie didžiausias karjeros pergales, ji nepuola vardyti medalių ir rekordų: „Didžiausiu savo pasiekimu laikau, kad sugebėjau nugalėti baimę, negalią – be šios pergalės nebūtų buvusių ir kitų, įvertintų medaliais ir titulais. Džiaugiuosi, kad buvo galimybių neužsidaryti, kad atsirado žmonių, kurie įtraukė į sportą, o atsiradę bendraminčiai nešykštėjo pagalbos.“
Sportininkė tvirtina, kad bendraminčių subūrimas – vienas svarbiausių klubo tikslų: „Svarbiausia, kad žmonės ateitų, būtų kartu, kalbėtųsi. Nebūtina net sportuoti, labiausiai norim turėti tvirtą bendruomenę. Nuolat organizuojame įvairius renginius, susitikimus, šventes, renkamės tiesiog šiaip pasisėdėti, pasikalbėti.“
„Gal ne visi žino apie klubą, kiti gal nesiryžta, tai mes per draugiją sužinom adresus, kalbinam ateiti, norim, kad žmonės nesėdėtų užsidarę. Kūno kultūra svarbi, tačiau bendravimas klube – kur kas svarbesnis“, – antrina S. Sokolovas.
Kuria saugią aplinką
S. Markevičienės ir S. Sokolovo teigimu, negalią turintiems žmonėms nelengva ryžtis sportuoti – jie ir susikaustę būna, ir svetimų varžosi, juos neretai ir aplinka baugina. Todėl klube stengiamasi sukurti jaukią, svetingą atmosferą. Ten net reginčiųjų nepastebimos subtilybės tampa itin svarbios. Pavyzdžiui, treniruoklių salytėje turi būti kiek įmanoma mažiau daiktų, visi jie privalo būti įprastose vietose.
„Sukeistume du treniruoklius vietomis, iškart taptų labai keblu“, – sako sportininkė.
Klubo vadovas atidumo būtinybę patvirtina, kai kalbėdamas vis stebi besimankštinančius žmones, kas kelias minutes perspėja: atsargiai.
Aklųjų ir silpnaregių sporte svarbus aspektas – psichologinis pasirengimas. Europos, pasaulio čempionatų, parolimpinių žaidynių dalyvė, čempionė, rekordininkė S. Markevičienė sako labai gerai suprantanti, kodėl kai kurie aklieji mielai mankštinasi, pasiekia neprastų rezultatų, bet nedrįsta dalyvauti varžybose, kodėl silpnaregiai nestartuoja varžybose, vykstančiose patalpose, kuriose nieko nemato.
„Baimę įveikti nelengva. Pati esu tiek daug kur bėgusi, čiuožusi slidėmis, šokusi į tolį, bet negaliu sakyti, kad nepatyriau, kaip sunku orientuotis nepažįstamoje vietoje. Net šuolių į tolį atsisakiau, jei neįveikiu baimės. Ten įsibėgėti reikia vienai, niekas nelydi, kartą smarkiai užsigavau, ir nebegalėjau savęs nugalėti“, – „Sekundei“ pasakojo sportininkė.
Ji tvirtina: klube labai stengiamasi žmonėms parodyti, kad jie čia suprantami, laukiami, mielai priimami.
Verčiasi kukliai
„Šviesos“ klubas turi per pusantro šimto narių, maždaug šimtas iš jų – turintieji regėjimo negalią. Aktyviausi klubo nariai kas rytą esant geram orui susitinka pabėgioti, pavaikščioti su šiaurinio ėjimo lazdomis Kaizerlingo miškelyje.
Kita jų stotelė – trys nedidukai kambarėliai buvusiame aklųjų kombinate. Kuklioje klubo būstinėje – mankštos, sportavimo priemonės, kurias „Šviesa“ išgalėjo įsigyti.
Kone labiausiai čia džiaugiamasi geru šiuolaikišku bėgimo takeliu. Kiti treniruokliai – kur kas paprastesni, įvairiais būdais prasimanyti. Vieną įrenginį klubo nariai automobilių turguje aptiko, nebrangiai nusipirko, svarsčius patys pasigamino, tereikėjo smėlio.
Savos gamybos ir aklųjų stalo teniso stalas. Originalus, atitinkantis standartus, sako S. Sokolovas, kainuoja per tris tūkstančius litų. Apie tokią sumą iš Savivaldybės metams vos tūkstantį gaunančiai organizacijai tik pasvajoti, tad talkinami baldininkų savadarbį stalą susimeistravo už kone trissyk mažesnę sumą.
Daugelis klubo turimų priemonių tinkamos tik mankštintis, rengimasis tarptautinių varžybų startams su tokiomis sunkiai įsivaizduojamas. „Būtų labai gerai, jei atsirastų rėmėjų, padedančių įsigyti tinkamos įrangos, vitaminų, aprangos, tačiau neįpratome prašyti, to tiesiog nemokame. Todėl ir esame neturtingi. Bet ne liūdni“, – šypsosi S. Markevičienė.
Be pinigų nėra čempionų
Kad nėra linkę ieškoti vien blogo, klubo nariai įrodo pasakodami apie kasdienius džiaugsmus, pasiekimus. Kita vertus, neslepia, kad sąlygų norėtųsi kitokių, nei yra.
Viena didesnių problemų klubo vadovas vadina tai, kad Panevėžys – vienintelis iš didžiųjų miestų, kuriame nėra neįgaliųjų trenerių etatų. Pavyzdžiui, vilniečiai neįgalieji turi net septynis trenerių etatus.
Anksčiau porą etatų finansuodavo Panevėžio savivaldybė, juos dalydavosi regėjimo, klausos, kitas negalias turinčiuosius vienijantys sporto klubai, tuomet išugdyti ir stipriausi sportininkai, pasiekta svariausių pergalių. Prieš kurį laiką etatai buvo panaikinti, nes tokia tvarka neatitiko sporto mokyklų nuostatų. Po poros mėnesių nuostatai buvo pakeisti, tačiau etatų niekas neatkūrė.
„Be penkių treniruočių per savaitę, nuolatinio darbo rimto sportininko neišugdysi. Regėjimo negalią turinčių žmonių treneriai turi gerai pažinti savo sportininkus, atrasti ryšį su jais, perprasti aklųjų, silpnaregių sporto specifiką. Darbas kitoks nei paprasto trenerio, kuriam pakanka pasakyti, parodyti, kaip ką daryti, Čia viską reikia daryti kartu. Darbo vertę parodo tai, kad pasaulyje jau porą metų medalius gauna ne tik aklieji bėgikai, bet ir kartu bėgantys treneriai – lyderiai“, – paaiškina S. Sokolovas.
Sportas – visą parą
„Šviesos“ klube vietos tiek, kad patogiai mankštintis jame vienu metu gali tik du trys žmonės. Todėl sportininkai pasiskirstę laiką, nustatę, kas kada ateina. Keletas apsilanko rytais, moterys dažniausiai renkasi popiet, apsitvarkiusios namuose, vyrai – po darbų.
„Apskritai galiu sakyti, kad mes ne tik visą dieną, bet ir visą parą sportuojame, – tvirtina S. Markevičienė. – Pavyzdžiui, Algimantas Andrijauskas į stadioną bėgioti eina trečią ar ketvirtą valandą. Jam nesimiega, be to, tokiu laiku kur kas ramiau, kai nėra gatvių gausmo, lengviau orientuotis.“
„Šviesos“ atstovai pasakoja, jog ne visiems klubo nariams sportas – tik mielas laisvalaikio užsiėmimas, sveikatinimo priemonė. Nemažai iš jų dalyvauja regėjimo negalią turinčių žmonių šaškių, šachmatų, dziudo, lengvosios atletikos varžybose, užima aukštų vietų.
Pavyzdžiui, panevėžiečiai šaškininkai pernai Lietuvoje buvo antri, šiemet – ketvirti. Gintaris Audickas – vienas geriausių šaškininkų ne tik tarp nereginčiųjų, šiemet jis laimėjo ir Panevėžio miesto pirmenybes, gavo mero taurę.
Savo sporto šakose džiugina klubo nariai Liutgardas Ramutėnas, Pranas Pliuška, Zigmantas Rimkus, Renata Petrauskaitė, Vilmantas Balčikonis, Regimantas Ratkevičius, Darja Staškevičiūtė, kiti sportininkai.
Stiprūs buvo ir Panevėžio golbolininkai (aklųjų riedulio žaidėjai) – lietuviai yra vieni stipriausių šios šakos atstovų pasaulyje, šalyje yra 8–9 golbolo komandos, panevėžiečiai tarp jų būdavo ketvirti penkti. Tačiau neseniai komanda iširo – pristigo norinčio sportuoti jaunimo.
Apskritai, pasak S. Markevičienės, regėjimo negalią turintys jaunuoliai palieką miestą, kuriame nėra galimybių nei mokytis, nei dirbti, – važiuoja į Šiaulius, Vilnių, Kauną.
***
Lietuviai – nugalėtojai ir prizininkai
Lietuvos aklųjų sporto pradžia laikomi tarpukario metai. Tuometės sostinės Kauno aklųjų mokykloje rūpintasi mokinių fiziniu lavinimu, jiems rengtos gimnastikos, svarsčių kilnojimo treniruotės.
Po karo Lietuvoje ėmus kurti aklųjų kombinatus, sportinė veikla plėtota juose. 1966 m. pradėtos rengti aklųjų spartakiados. Per jas buvo šaškių, šachmatų, sunkumų kilnojimo, lengvosios ir sunkiosios atletikos, plaukimo varžybos. Vėliau pradėtos plėtoti kitos sporto šakos – aklųjų ritinys, aklųjų riedulys, dviračių tandemas, dziudo.
1990 m. įkurta Lietuvos aklųjų sporto federacija. Jos tikslas – koordinuoti visų aklųjų ir silpnaregių sporto organizacijų, federacijos narių veiksmus ir pastangas plėtojant aklųjų ir silpnaregių sportą.
Lietuvos aklieji ir silpnaregiai sportininkai yra parolimpinių žaidynių, pasaulio bei Europos čempionatų nugalėtojai ir prizininkai golbolo, dziudo, lengvosios atletikos sporto šakose, yra pelnę garbingų Lietuvos Respublikos apdovanojimų už nuopelnus Lietuvai ir sportui. Dziudo, golbolo, lengvosios atletikos, plaukimo, šachmatų, šaškių, aklųjų teniso ir kitų sporto šakų treniruotes lanko apie 700 regėjimo negalios žmonių.
Panevėžyje aklųjų ir silpnaregių sportinė veikla buvo aktyvi nuo pat vietos kombinato veiklos pradžios. Sporto klubo „Šviesa“ vadovas S. Sokolovas pasakoja, kad anuomet gamykloje regėjimo negalią turintys žmonės sportuodavo per gamybines mankštas, jiems buvo skirtos net kelios salės.
***
Panevėžietės – vienos garsiausių sportininkių
Sigita Markevičienė – lengvaatletė, penkių parolimpinių varžybų dalyvė. Treneris – lyderis – Sergejus Sokolovas.
Pirmosiose savo parolimpinėse varžybose, 1992 m. Barselonoje, laimėjo tris sidabro medalius 1800 m, 1500 m ir 3000 m bėgimo rungtyje ir bronzos medalį 400 m bėgimo rungtyje. Atlantos parolimpiadoje pelnė du bronzos medalius, Sidnėjuje užėmė dvi ketvirtas ir vieną šeštą vietą, Atėnuose buvo šešta, dalyvavo Lilehamerio žiemos parolimpinėse žaidynėse, slidinėjimo varžybose.
Europos čempionė ir čempionatų prizininkė, pasaulio čempionė ir čempionatų prizininkė.
1500 m ir 5000 m bėgimo rungčių pasaulio rekordininkė.
Paskutinės tarptautinės varžybos, kuriose dalyvavo – 2011-ųjų pasaulio čempionatas Naujojoje Zelandijoje. Dalyvauja Lietuvos čempionatuose, o tarptautinių startų sako nebenorinti – užtenka, tegul jaunimas važiuoja.
Trenerio teigimu, panorėjusi tarptautinius normatyvus Sigita įveiktų lengvai, net su ja treniravęsi profesionalūs jauni negalios neturintys sportininkai pripažįsta, kad „yra ką veikti“.
Dangutė Skėrienė – lengvaatletė, rutulio stūmikė ir disko metikė. Treneris – Jonas Auga.
Parolimpinėse žaidynėse Sidnėjuje ir Atėnuose rutulio stūmimo rungtyje užėmė ketvirtą vietą, Pekine – aštuntą vietą.
Daugkartinė Lietuvos čempionė, Europos ir pasaulio čempionatų dalyvė, prizininkė.
Pernykščiame Europos čempionate rutulio stūmino rungtyje užėmė penktą vietą.
Panevėžio aklųjų ir silpnaregių sporto klubo „Šviesa“ pirmininkas Sergejus Sokolovas teigia, kad, skirtingai nuo S. Markevičienės, Dangutė dar pasiryžusi profesionaliai sportuoti, tačiau Panevėžyje tam neturi sąlygų.
Jurga ŠVAGŽDIENĖ
