S.Matvejevo nuotr.
„Naujojo Baltijos šokio“ tendencijos liudija naujos choreografų kartos brandą
Jau keturioliktą pavasarį sostinės teatruose suliepsnojo šiuolaikinio šokio festivalio aistros. „Naujasis Baltijos šokis ’10“ šiais metais ne tik sužibėjo ilgai lauktais choreografų darbais, netikėtais sceninės raiškos sprendimais, bet ir buvo papildytas naujais lietuvių kūrėjų pasirodymais.
Viena žymiausių šiuolaikinio šokio kūrėjų Aira Naginevičiūtė festivalyje dalyvauja kasmet. Iki šiol ji prisimena, kaip nedrąsu buvo pasirodyti scenoje prieš tuos keturiolika metų, nes tuo metu Lietuvos publikai tai buvo bene pirmoji pažintis su tokiu žanru.
„Šiuolaikinis šokis ir toliau kinta, vystosi. Tačiau palyginusi pirmuosius festivalius ir praėjusį galiu tik pasidžiaugti, kad nauja choreografų karta išaugo, subrendo ir pražydo“, – kalbėjo modernaus šokio pradininkė Lietuvoje.
Tad kurgi tie talentai slėpėsi anksčiau? Kodėl viskas Lietuvoje pavėluota? Choreografė paaiškina labai paprastai: „Tenka pripažinti, jog net neturime tokiam menui specialiai skirtų mokyklų, studijų programų, o kai kurie meno kritikai mus vis dar bando vertinti pagal klasikinio šokio standartus. Kai prieš keturiolika metų atsirado festivalis „Naujasis Baltijos šokis“, buvo vos keli lietuvių choreografai, kurie galėjo parodyti publikai tai, kas tikrai vadinama šiuolaikiniu šokiu. Dabar nemažai lietuvių kūrėjų atvyko po studijų užsienyje.“
Nuo pat pradžių festivalio raidą stebėjusi menininkė tikino, kad dažniausiai į Lietuvą buvo kviečiamos garsios Danijos, Švedijos, Norvegijos, Vokietijos, Didžiosios Britanijos, Belgijos, Rusijos, Baltarusijos, Šveicarijos, Graikijos trupės, tačiau šiais metais įvyko lūžis ir pasirodė net vienuolika lietuvių choreografų, kurių spektakliai savo originalumu nenusileido, o kai kurie ir pranoko ilgamečius užsienio šalių dalyvius.
„Lietuvių darbai tiesiog kitokie, išskirtiniai, net jei ne visada ir atitinka naujausias tendencijas. Kiek man pačiai yra tekę dalyvauti tarptautiniuose festivaliuose, visada buvau pastebima. Ir jei kas paklausia, kaip jaučiuosi dirbdama užsienyje, atsakau, kad esu lygiavertė kitų šalių choreografų partnerė. Ir apskritai lietuvių kūrybinis potencialas yra labai didelis. Tačiau mūsų visuomenė tik dabar pradeda su juo susipažinti“, – kalbėjo A. Naginevičiūtė.
Jos teigimu, pirmaisiais „Naujojo Baltijos šokio“ festivalio metais didžioji publikos dalis buvo šokio kritikai, šokėjai, choreografai ar su ta sritimi susiję asmenys. Metams bėgant auditorija tapo vis įvairesnė. Kad modernaus šokio tendencijos ėmė stiprėti, įrodo ir gerokai išaugęs teatro bei šokio kritikų, žurnalistų dėmesys, bendradarbiavimas tarp šokėjų ir choreografų.
„Negaliu patikėti, kad dar prieš dešimt metų prisistačius choreografu buvo klausiama: o kokiam chorui diriguoji? Nes visuomenė buvo girdėjusi tik žodį „baletmeisteris“, – paradoksus prisiminė A. Naginevičiūtė.
Dabar choreografė tikino norinti kurti tik kokybišką šokį po truputį bręstančiai publikai, nes pirmieji žingsniai žmonių supratimo link jau žengti.
Šiuolaikinio šokio kritikė, nuolatinė „Naujojo Baltijos šokio“ viešnia Vita Mozūraitė pripažino, kad šiais metais pasijuto taip, tarsi būtų stebėjusį pirmąjį festivalį, kai didžiąją dalį pasirodymų sudarė lietuvių choreografų darbai.
„Šiemet dėl finansinių priežasčių užsienio svečių buvo vos šešios trupės. Bet tai organizatorius paskatino pakviesti daugiau lietuvių choreografų, o jų pasirodymai mane labai sužavėjo. Supratau, kad pagaliau Lietuvoje turime daugiau šokio žanrų: šiuolaikinio šokio teatrą, lengvą humoristinį šokį, „šokį šokėjams“, gerą šiuolaikinį bei konceptualųjį šokį“, – keturiolika metų choreografų kauptas žinias ir brandą apibendrino kritikė.
Šokio filmui ir geram fiziniam teatrui lietuvių choreografai dar nesubrendo, o gal nėra didelių finansinių galimybių. Bet, pasak V. Mozūraitės, tikrai pasiekėme tarptautinį lygį. „Kartais mūsų choreografams pritrūksta drąsos seną gerą idėją apvilkti naujais drabužiais, todėl tie darbai, nors ir puikiai parengti, prabyla liūdnomis temomis“, – pasirodymus apžvelgė kritikė.
Festivalio organizatorius, „Menų spaustuvės“ vadovas Audronis Imbrasas tikina, kad per keturiolika metų jau išaugo ir gerokai išsiplėtė nuolatinių žiūrovų ratas. Prasidėjęs kaip nedidelis šiuolaikinio šokio festivalis, kurį priglaudė Nacionalinis dramos teatras, dabar renginys išplito po įvairias miesto erdves – „Menų spaustuvę“, Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos Šokio teatrą, Nacionalinio dramos teatro didžiąją bei mažąją sales – ir tapo pačiu didžiausiu tokio tipo renginiu Baltijos šalyse.
„Menų spaustuvės“ vadovas pabrėžė, jog šiais metais renginio biudžetas buvo net trečdaliu mažesnis nei įprastai, todėl užsienio šalių trupių pakviesta tik šešios ir kai kurios apskritai dalyvavo be honorarų, vien dėl senos pažinties, o kitos gavo labai mažus.
Nuo 1997 m. festivalio rengėjai šalies publikai jau pristatė trupes iš visų Šiaurės ir Baltijos valstybių, taip pat iš Didžiosios Britanijos, Prancūzijos, Vokietijos, Italijos, Ispanijos, Belgijos, Izraelio, Kanados, Slovėnijos, Serbijos, Rusijos, Baltarusijos, Kazachstano, Lenkijos, Šveicarijos, Graikijos ir Senegalo. Festivalio organizatoriai džiaugiasi savo programoje galėję pristatyti tokias trupes kaip „La La La Human Steps“ (Kanada), „Cullberg Ballet“ (Švedija), „Aterballetto“ (Italija), „Kibbutz“ šokio trupė (Izraelis), Russello Maliphanto trupė (Didžioji Britanija), Lotaringijos baletas (Prancūzija) ir kitas.
