Dalintis idėjomis, mintimis, emocijomis – svarbus I. Azpillaga mokymo metodo elementas.
Ispanų kilmės, Belgijoje gyvenantis šokėjas ir šokio pedagogas Iñaki Azpillaga keliauja po pasaulį mokydamas įvairių šokio technikų. Pirmą sykį viešėdamas ir dėstydamas Lietuvoje, Vasaros šokio mokykloje, I. Azpillaga IQ pasakojo apie savitą šokio filosofiją, kurioje svarbiau už idėjas yra žmogus.
I. Azpillaga prisipažįsta, jog nėra buvęs Baltijos šalyse ir menkai pažįsta rytinę Europos dalį. „Bus įdomu pažinti žmones, nes neturiu nė menkiausio supratimo, kokie jie. Turbūt esu sutikęs tik vieną lietuvį – tai buvo mergina iš Vilniaus, kuri lankė mano pamokas. Vienintelis dalykas, ką pastebėjau, buvo tas, jog jai sunkiai sekasi suprasti mano šokio kalbą. Todėl čia atvykęs bandau suprasti, ką žinote ir ko ne“, – gracingai sėdėdamas pasakoja pašnekovas.
Nors I. Azpillaga šiuo metu daugiau dėsto nei pasirodo scenoje, vis dėlto jį labiau domina kūrybinė, o ne edukacinė šokio pusė. Jis savo mokymo metodą vadina „žaidimu su kūrybinėmis idėjomis“. „Tačiau labiau nei idėjos man patinka žmonės ir tai, kaip jie bendrauja. Manau, kad šokis yra puiki priemonė tai interpretuoti. Tokia šokio idėja man labai svarbi“, – dėsto mintis I. Azpillaga. Savo pamokas šokėjas jau vadina pasirodymu: „O ko laukti, jei gali kurti čia ir dabar?“
Pradėjęs nuo baskų tautinių šokių, vėliau baleto, džiazo, moderniojo ir galiausiai apsistojęs prie šiuolaikinio šokio, menininkas vis dažniai pagalvoja apie grįžimą prie ištakų: „Norėčiau grįžti prie folkloro šokių. Tai būtų iššūkis, nes jų nešokau jau trisdešimt metų. Bet tai jau mano ateities projektas, gal net kitų metų“, – planais dalijasi šokėjas.
Šokdamas folklorinius baskų šokius, I. Azpillaga svajojo apie baleto artisto karjerą. Sėkmė nusišypsojo netrukus ir jaunuolis buvo priimtas į Nacionalinio Ispanijos baleto trupę. „Greitai supratau, kad ten tvyranti nuotaika yra skirta vykdyti, o ne kurti. Palikau baletą, kai suvokiau, kokia hierarchiška ten vyrauja sistema. Perėjau į šiuolaikinį šokį ir supratau, kad tai galimybė likti individualia asmenybe“, – apie karjeros posūkius kalba šokėjas.
I. Azpillaga artimiausioje ateityje svajoja ne tik toliau mokyti šiuolaikinio šokio paslapčių, bet ir grįžti prie savo karjeros ištakų – baskų tautinių šokių.
Gimtąją Ispaniją I. Azpillaga paliko be didelės širdgėlos. „Norėjau dirbti su savo bičiuliu Wimu Wandekeybusu. Nuvykau kelioms savaitėms į Belgiją dirbti su juo, mums visai neblogai sekėsi ir aš, vos užbaigęs visus projektus Ispanijoje, persikrausčiau ten. Ispanijos man jau buvo gana. O Belgija yra įdomi šalis, kuri, rodos, yra visų reiškinių kryžkelėje“, – apie savo apsisprendimą pasakoja I. Azpillaga. Jis pabrėžia, jog Belgijoje menininkas jaučia, kad jis rūpi ir jį girdi. Maža to, šioje šalyje pastaruoju metu aktyviai vyksta šiuolaikinio šokio ir šokėjų „prekyba“ ir sudarinėjami kontraktai su kitomis šalimis. I. Azpillaga pastebėjo, jog pastaruoju metu pasaulyje didžiausią paklausą turi multidisciplininiai atlikėjai. „Sakau atlikėjai, nes šokėjas jau yra įtrauktas į vieną iš disciplinų. Dabar jis turi būti labiau atviras kitoms meno šakoms“, – pažymi menininkas.
„Kalbant bendrai apie Europą, atrodo, kad šiuolaikinis šokis snaudžia“, – neslepia apmaudo pašnekovas ir prideda, kad jau atėjo metas radikaliems pokyčiams.„Galvoju, kad jau turi kažkas keistis, vis dėlto šiuolaikiniam šokiui jau trisdešimt metų. Dabar turėtų atsirasti kažkas visiškai naujo, ne tik nauja dėžutė pinigams surinkti“, – ateitį brėžia I. Azpillaga. Jo nuomone, turėtume pasimokyti iš japonų, kurie būdami labai užsispyrę ir siekiantys savo tikslų gali dienomis dirbti įprastą darbą, o naktimis – šokti. „Vis labiau šioje šalyje stiprėja šiuolaikinio ir tautinio šokio samplaika, japonai ima suprasti, kad reikia ieškoti savo identiteto ir jį permąstyti moderniai. Pietų Amerikoje žmonės gana vėlai suprato, kad dairymasis į Jungtines Valstijas nieko naujo ir originalaus neduoda. P. Amerikos šalys, kurios ne taip seniai atsikratė diktatūros režimų, dabar suskato kurti savo tapatybes“, – pasaulines tendencijas dėsto pašnekovas.
I. Azpillagos nuomone, grynam šokiui, kuriam nereikalingi žodžiai, yra puiki galimybė keliauti po visą pasaulį ir būti suprastam skirtingų tautybių auditorijų. Nors, kaip pastebėjo pašnekovas, dažniausiai patys šokėjai nusprendžia, į ką jie taikosi – į universalią ar į lokalią auditoriją. „Atkreipiau dėmesį (nors tikriausiai daugelis su manimi nesutiktų), kad šiuolaikiniai ispanų šokėjai nėra taip gerai suprantami ir pageidaujami Vidurio Europoje. Jie pasižymi ritmiškumu, džiaugsmu, tačiau labai silpna dramaturgija. O likusioje Europos dalyje mėgstamas įspūdingas teatrališkumas. Kita vertus, tą patį ispanų pastatytą šokį gali nuvežti į Pietų Ameriką ir bandyti iš naujo. Ten, manau, publika labiau ieško tokių dalykų“, – apie šokio geografiją kalba pašnekovas.
„Vakarykštėje pamokoje, čia, „Menų spaustuvėje“, kelis sykius klausiau mokinių nuomonės ir tuos klausimus palydėjo tyla. Labai paprasta tiesiog nurodyti, kaip daryti, o šokėjams – sekti mano instrukcijas, tačiau manau, kad svarbu, jog jie pridurtų savo nuomonę“, – prie savo mokymo metodikos grįžta I. Azpillaga ir teigia, kad net ir prieštaravimai yra labai laukiami. „Dalijimasis yra visada įdomus. Savo mokiniams nuolat sakau, kad iš jų taip pat labai daug išmokstu, juk aš testuoju su jais savo idėjas“, – šypsosi šokėjas.
