O. Lukošius.
Ne kodėl, o kodėl dabar? Kalbant apie „Snoro“ banko krizę tai yra vienas dažniausiai kylančių klausimų. Ir – vienas svarbiausių.
2009-aisiais buvusi krizės cunamio bangos viršūnėje, pirmąją šių metų pusę Lietuva mėgavosi atsidūrusi Vakarų pasaulio ekonominių problemų ramiame užutėkyje. Tačiau Europos Sąjungos politikų nesugebėjimas išnarplioti euro zonos skolų kilpos jau ėmė gadinti nuotaiką Lietuvoje, o skandalas bankiniame sektoriuje tikrai turės didesnės ar mažesnės neigiamos įtakos kitų metų ekonomikos raidai.
Krizės įkarštyje, priešingai nei „Parex“ banką praradusi Latvija, Lietuva sugebėjo išvengti bankų griūties. Apmaudu, kad tokios problemos užgriūva dabar, kai Lietuva vėl tampa nors ir neįspūdingai, bet sparčiausiai augančia ES ekonomika. Bet gal „Snoro“ krizės nereikėtų vadinti netikėtai užklupusia nelaime? Gal tai ūmus senos lėtinės ligos priepuolis?
Turime pripažinti, kad žinia apie „Snoro“ problemas nebuvo tarsi perkūnas iš giedro dangaus.
Turime pripažinti, kad žinia apie „Snoro“ problemas nebuvo tarsi perkūnas iš giedro dangaus. „Snoro“ bankas pastaraisiais metais kėlė įtarimų ne tik dėl to, kad valdžios koridoriuose ir redakcijose pašnibždomis buvo kalbama apie tikrus ar tariamus banko rūpesčius. Didžiausio „Snoro“ akcininko Vladimiro Antonovo aktyvumas ir polinkis į nustekentas, bet garsių prekės ženklų verslo bendroves taip pat kėlė nuostabą.
Pastaruoju metu V. Antonovas dažnai atsidurdavo ten, kur pakvipdavo rimtomis finansinėmis problemomis, bankrotu ar už sąlyginai mažą kainą įgyjama politine įtaka. Pirmiausia „Snoro“ rankose atsiduria krizės sunkumų prispausta „Lietuvos ryto“ žiniasklaidos grupė, o Latvijoje netyla kalbos, kad V. Antonovas kartu su garsiąja „trys A“ kompanija (įtakingais, bet rūpesčių su teisėsauga turinčiais verslininkais ir politikais Aivaru Lembergu, Andriu Škėle ir Ainaru Šleseru) yra tikrieji didžiausio dienraščio „Diena“ šeimininkai.
Ta pati „trys A“ kompanija ir V. Antonovas šį rudenį buvo minimi kaip vieni aktyviausių aviakompanijos „airBaltic“ „gelbėjimo“ operacijos dalyvių. Tiesa, V. Antonovas teisinosi, kad „airBaltic“ reikalais domisi tik kaip kreditorius – „Snorui“ priklausantis „Latvijas Krajbanka“ mirties kilpos pozicijoje užstrigusiai oro linijų bendrovei yra paskolinęs daugiau nei 150 mln. litų.
V. Antonovas taip pat įnirtingai bandė įsigyti rimtų finansinių problemų turinčio Švedijos automobilių gamintojo SAAB akcijų, tačiau šiam sandoriui prieštaravo Europos investicinis bankas ir Švedijos vyriausybė, abejoję investuotojo reputacija ir pinigų kilme.
Žinoma, rizika – netgi nepamatuota – yra viena verslo sudedamųjų dalių. Tačiau jau tai, kad vieno didžiausio Lietuvos banko, kuriame buvo daugiau nei 6 mlrd. litų Lietuvos gyventojų ir verslo indėlių, savininkas vis įsiveldavo į avantiūristiškus sandėrius, seniai turėjo įžiebti raudoną pavojaus signalo lemputę Lietuvos banke. Ypač stebint tai, kaip aktyviai pastaraisiais metais, siūlydamas vienas didžiausių rinkoje palūkanų, „Snoras“ rinko indėlius.
„Snoro“ bylos tyrėjai pirmiausia turėtų išsklaidyti abejones, ar valdžia ėmėsi adekvačių priemonių prieš banką, ir įrodyti banko vadovų kaltę. Jie taip pat privalo atsakyti į klausimą, ar valdžios reakcija į situaciją „Snoro“ banke nebuvo pavėluota? Ar Reinoldijaus Šarkino vadovavimo laikais – t. y. iki šių metų kovo pabaigos – dėl tariamo stabilumo nebuvo pro pirštus žiūrima į rimtus pažeidimus?
Kad valstybės institucijos linkusios užsimerkti ir neliesti nepatogių temų, aišku jau seniai. Šių metų kovo numeryje žurnalas IQ atkreipė dėmesį į su bankais siejamas „Lietuvos ryto“ ir „Diena Media News“ žiniasklaidos bendroves bei tarp jų įsiplieskusius kivirčus dėl įtakos krepšinio pasaulyje. Tuomet Kultūros ministerijos, atsakingos už žiniasklaidą, atstovai išsisuko aiškinimais, kad laikraščiai tiesiogiai bankams nepriklauso. Lietuvos bankas, paklaustas, ar žodžių mūšis tarp bankų valdomų žiniasklaidos grupių nekelia nerimo, atsakė diplomatiškai – esą bet kokie karai blogai.
Vis dėlto, kilus „Snoro“ krizei, įsitikinome, kaip smarkiai ir vienpusiškai „Lietuvos rytas“ gynė savo akcininką. Banko nacionalizavimo išvakarėse išspausdinta skandalingoji publikacija, laimei, nesukėlė indėlininkų apgulties bankuose. Galbūt tai ženklas, kad krizės užgrūdinta visuomenė, tarsi sovietmečiu, vėl išmoko kai kurias kai kurių laikraščių publikacijas skaityti tarp eilučių.
Kita vertus, tenka pripažinti, kad gana profesionaliai ir ryžtingai elgėsi valdžios atstovai – praėjus vos dienai po perėmimo bankas pradėjo rodyti pirmus gyvybės ženklus.
Valdžia (visos jos grandys) turi būti kaip šuo. Kaip geras šuo, kuris mielas geriems žmonėms, neloja ant praeivių ir iki paskutinio kraujo lašo gina savo šeimininką. Pirmosiomis „Snoro“ krizės dienomis mūsų valdžia atrodė lyg komisaras Reksas iš garsaus Austrijos TV serialo. Gal tai ženklas, kad valdžia iš lėto atsikrato ant spalių krūvos miegančio Brisiaus ar savo šešėlį besigainiojančio ir skardžiai amsinčio kiemsargio sindromo.
____________________
Ovidijus Lukošius yra IQ žurnalo vyriausiasis redaktorius
