Joanne Harris, „Gervuogių vynas“, Vilnius, „Versus aureus“, 2009, 349 p.
Sakysit, kai daiktai ima su tavimi šnekėtis, neprošal būtų psichoterapeuto konsultacija, o rimtesniais atvejais ir gydymas praverstų. Nieko panašaus negresia, jei persikeli į fiktyvų britės rašytojos Joanne Harris romanų pasaulį: „Vynas šneka, tai žino visi. Apsižvalgykite aplink. Paklauskite pranašą prie gatvės kampo, nekviestą svečią vestuvių puotoje, šventąjį kvailį. Jis kalba. Jis gurga iš pilvo. Jis turi milijonus balsų. Jis atriša liežuvį, išviliodamas paslaptis, kurių niekada neketinote atverti, kurias nė neįtarėte žinantys. Jis šaukia, nerišliai murma, šnabžda. (…) Jis klykia iš juoko. Tyliai sau kikena.“ Taip, vietomis antropomorfizuotai, J. Harris romane „Gervuogių vynas“ kalbama apie vyną, o tiksliau – iš vyno pozicijų.
Maisto pavertimas kūrinio objektu ar subjektu yra vienas iš rašytojos J. Harris kūrybos ypatumų. Dėl neįprasto požiūrio į maistą grožiniame kūrinyje autorei priskiriami gastroromano kūrėjos laurai, bet šių ji nesureikšmina. Keletas gastroromano pavyzdžių: garsusis „Šokoladas“, „Penki ketvirčiai apelsino“, „Gervuogių vynas“. Lietuvių skaitytojų jie yra kone dievinami (statome stabus, kuriuos vėliau griausime?). Mūsų šalyje šio žanro rašytojų pasekėjų kol kas negirdėti, tad hipotetiškai galima teigti, jog lietuviško gastroromano (J. Harris prasme) neturime, tačiau esame paskendę receptų (ir dar velniai žino kokių) knygų tvane. O gal lietuviai rašo, bet nesiafišuoja? O galbūt tiesiog nuvyto J. Harris šešėlyje?
Na, J. Harris populiarumu Lietuvoje abejoti netenka – tai liudija pakartotiniai leidimai. Kas žavi skaitytojus? Neįprasta pasakojimo forma, t. y. faktas, kad šneka daiktas (cituotu atveju – vynas)? Kažin. Nes panašią pasakojimo strategiją pasirinko L. Gutauskas romane „Daiktai“, kuriame įvairūs daiktai pasakoja apie savo šeimininkus ir iš tų mozaikiškų istorijų susidėlioja daugmaž homogeniškas jų savininkų gyvenimų vaizdas.
Ko gero, J. Harris gastroromanuose skaitytojus traukia būtent „maistiškumas“ (kadangi precedento lietuvių literatūroje dar nežinoma, tenka sugalvoti naują terminą). Pavyzdžiui, rašytoja pasakoja: „Maistas reprezentuoja ir referuoja šalį, kultūrą, socialines struktūras, išreiškia galios santykius. Pvz., šiaurinėje Britanijoje, kur aš gyvenu, darbininkai valgo kitokį maistą nei kitoje šalies dalyje. Kita vertus, aš nepažįstu nė vieno žmogaus, kuriam maistas būtų tik „kuras“. Jis yra daugiau nei organizmo funkcijų palaikymo šaltinis, tai ir tam tikra kultūra, bendravimo forma, sensualumas.“ Pavyzdžiui, „Gervuogių vyne“ pasakotojas vynas prisistato: „Štai, sakykime, kad ir aš. 1962-ųjų Fleurie. Paskutinis išlikusysis iš dvylikos dėžėje, išpilstytų ir dailiai sudėtų tais metais, kai gimė Džei.“ „Žmogiškojo“ gyvenimo, apie kurį pasakoja Fleurie, fone ryškinamas „maistiškasis“ kontekstas ir su juo susijusi kultūra. Romanuose pažadinamos skaitytojo juslės: „tekstą“ galima užuosti, pajusti jo skonį ar net lytėti.
Akivaizdu, kad rašytojai maistas svarbus ne kaip materija. Su juo susiję nematomi, t. y. sensualūs, komunikaciniai, kultūros dalykai, kitaip tariant, giluminis „maistiškumo“ klodas. Be grožinės literatūros, J. Harris buvo ėmusis ir konkrečią praktinę funkciją atliekančių receptų knygų. „Esu išleidusi dvi receptų knygas. Jos yra labiau paramos priemonė organizacijai „Gydytojai be sienų“. Be to, nemažai skaitytojų prašė išskirti tuos receptus, kurie aprašyti romanuose. Receptų knygos nėra sudėtingas kūrybinis darbas: receptas, nuotrauka… Iš kiekybės aišku, jog man arčiau širdies yra grožinė literatūra“, – pasakojo rašytoja. Kita vertus, kaip prasitarė autorė, rašymas, o ypač romanų, tai ta veikla, kuri visiškai aprūpina ją materialiai. Pavydėti, mieli tautiečiai, nėra ko, nes ir Lietuvoje esti rašytojų, kuriems šis užsiėmimas itin pelningas. Tad J. Harris – joks fenomenas.
