Prancūzijoje diskusijas vis dar kursto nuo 2011 m. galiojantis veido apdangalus viešumoje draudžiantis įstatymas. Paryžiaus priemiestyje Trape liepos 19 d. naktį kilo riaušės po to, kai policijos pareigūnai sustabdė burką dėvinčią musulmonę, o vieną policininkų užpuolęs jos vyras buvo sulaikytas.
Neramumai prasidėjo policijai suėmus vyrą, kaltinamą pareigūno užpuolimu. Vietos gyventojams ėmus domėtis sulaikymo priežastimis, policija išplatino patikslintą pranešimą, esą vyras sulaikytas dėl bandymo pasmaugti pareigūną. Netrukus vietiniai ėmė būriuotis prie policijos nuovados ir reikalauti sulaikytąjį paleisti. Nepasitenkinimą dar labiau pakurstė viena musulmoniška organizacija, savo interneto tinklalapyje paskelbusi sulaikytojo žmonos įvykio versiją.
Moteris tikino, kad patys policijos pareigūnai tikrindami elgėsi nepagarbiai, o prieš jos sutuoktinį nepagrįstai pasitelkė jėgą. Vis dėlto sunku suprasti, kas labiau papiktino Prancūzijos musulmonus – neva nepagarbus pareigūnų elgesys ar „rasizmą ir islamofobiją“ įteisinę įstatymai.
Tą patį vakarą reikalavimai paleisti sulaikytą vyrą peraugo į riaušes: daugiau nei 200 žmonių ėmė svaidyti sprogmenis ir fejerverkus į Paryžiaus priemiesčio Trapo policijos nuovadą. Pasitelkus specialiąsias policijos pajėgas ir sraigtasparnį, riaušės paryčiais apramintos. Nors buvo sustiprinta apsauga, kitą naktį susirėmimai atsinaujino ir pasiekė gretimus rajonus. Riaušininkai toliau padeginėjo automobilius ir konfrontavo su policija. Liepos 21 d. riaušės buvo galutinai numalšintos, tačiau papildomos policijos pajėgos liko rajone.
Liepos 22 d. prieš teismą stojo keturi savaitgalio riaušių dalyviai, tačiau bausmė – šeši mėnesiai nelaisvės – skirta tik vienam.
Kontroversiškasis įstatymas
2011 m. balandį Prancūzijoje įsigaliojo įstatymas, draudžiantis viešose vietose dėvėti viso veido apdangalus. Pažeidus šį įstatymą skiriama bauda iki 150 eurų arba privalomi pilietiškumo kursai. Tiems, kurie dėvėti veido apdangalus verčia kitus asmenis, numatomos gerokai griežtesnės bausmės: bauda iki 30 tūkst. eurų arba iki vienų metų nelaisvės.
Oficialiai įstatymu draudžiama bet kaip dengti veidą viešose vietose, tačiau akivaizdu, kad tokia formuluotė apima ir burkas bei nikabus – musulmoniškus moterų drabužius. Įstatymo iniciatorius, buvęs Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy, savo viešą nuomonę reikšti dėl burkų pradėjo dar 2009 m. Anot jo, veido apdangalus reikėjo uždrausti pirmiausia todėl, kad jais gali naudotis plėšikai bei teroristai, maskuodami savo tapatybę. Be to, ne mažiau svarbūs ir lyčių lygybės bei sekuliarizmo aspektai. Jau nuo 2004 m. Prancūzijoje musulmonės moksleivės nebegali dėvėti burkų per pamokas, kai valstybinėse mokyklose buvo uždrausti religiniai simboliai.
Vidaus reikalų ministras Manuelis Vallsas po pastarųjų susirėmimų Trape gynė draudimą dėvėti veido apdangalus. Jo teigimu, 2010 m. priimtas įstatymas gina moterų teises ir prancūzų tradicijas bei vertybes.
Abejonės dėl musulmonų padėties
Neramumai Trape dar kartą priminė apie Prancūzijos musulmonų nepasitenkinimą burkas viešumoje draudžiančiu dėvėti įstatymu. Nors šioje šalyje gyvenanti 5 mln. musulmonų bendruomenė yra didžiausia Europoje, Vidaus reikalų ministerijos duomenimis, veidą dengiančius apdarus dėvi ne daugiau kaip 2000 moterų.
Prancūzijos musulmonų taryba atkreipia dėmesį, kad ne tik priėmus įstatymą, bet ir po kiekvienų viešų diskusijų apie jį padažnėja musulmonių užpuolimų gatvėse. Neretai nukenčia ir veido nedengiančias skaras dėvinčios moterys. Vienas plačiai nuskambėjęs incidentas įvyko Paryžiaus priemiestyje Aržantėjuje prieš kelias savaites iki Trape kilusių riaušių. Sumušta besilaukianti moteris patyrė persileidimą, o reaguodami į tai susirinko šimtai protestuotojų.
Vienas iš nedaugelio Prancūzijos politikus vienijančių klausimų yra tvirtas valstybės sekuliarumas, tačiau jį įtvirtinantis kertinis įstatymas taip pat sulaukia kritikos. 60 metų senumo įstatymas draudžia viešojo sektoriaus darbuotojams dėvėti ar kitaip matomoje vietoje turėti religinių simbolių. Žmogaus teisių ekspertai perspėja, kad kai kurios dėl šio įstatymo kylančios situacijos (pavyzdžiui, draudimas skaras dėvinčioms musulmonėms lydėti savo vaikus valstybinių mokyklų išvykose) gali prieštarauti Europos žmogaus teisių konvencijai.
Dar daugiau diskusijų kelia dabartinės socialistų vyriausybės svarstymai apie analogiško įstatymo reikalingumą privačiajam sektoriui (esą tai ypač aktualu privačiose vaikų priežiūros įstaigose, kur šydus dėvinčios darbuotojos daro neigiamą įtaką mažiems vaikams). Kai kurie kritikai teigia, kad sekuliarizmas Prancūzijoje užtikrinimas tik visuomenę skaldančiais draudimais.
Neišspręstos priemiesčių problemos
2010 m. įstatymo kritikai teigia, kad jo laikymasis prižiūrimas tik iš dalies, nes nenorėdama kelti neramumų policija vengia veikti skurdžiuose rajonuose. Vienas kontroversiškojo įstatymo iniciatorių N. Sarkozy akcentavo, kad skurdieji priemiesčiai reikalauja ypatingo dėmesio. O socialistas François Hollande’as pabrėžia, esą jie neturėtų būti laikomi kuo nors išskirtiniais visos likusios Prancūzijos atžvilgiu.
Dabartinio prezidento oponentai kaltina jį nenoru pripažinti savo nesugebėjimo spręsti musulmonų integravimosi į visuomenę problemos. Verta prisiminti, kad uždraudus viešai dėvėti burkas policijos vadovai patys susirūpino dėl galimybės užtikrinti įstatymo laikymąsi. Baimintasi, kad policijos veikla imigrantų rajonuose kels sąmyšį. Pastarieji neramumai iliustruoja paradoksalią situaciją: prieš radikalų islamą nukreiptą įstatymą sunkiausia įgyvendinti būtent tuose rajonuose, kur jis aktualiausias.
Įvairūs analitikai įžvelgia ir kitų ekonominių bei socialinių imigrantų rajonų pažeidžiamumo priežasčių. Pirmiausia į akis krinta nedarbo statistika: gausiai darbininkų gyvenamuose priemiesčiuose beveik kas ketvirtas jaunuolis neturi darbo. Be to, dauguma priemiesčių rajonų patenka tarp socialiai jautrių teritorijų, kuriose per ekonomikos krizę skurdo lygis augo beveik aštuoniskart daugiau nei kitur.
