Skriauda visam gyvenimui
Smurtas prieš vaikus – skaudi Lietuvos kasdienybė. Vaikai
patiria ne tik bendraamžių, bet ir savo tėvų prievartą, grasinimus, abejingumą.
Statistika negailestinga: per praėjusius metus Panevėžio mieste
registruota 12 atvejų, kai nuo tėvų nukentėjo nepilnamečiai, rajone toks atvejis
buvo vienas. Tiksliai nustatyti, kiek atžalų iš savo gimdytojų patyrė smurtą,
vis dėlto neįmanoma. Kraupias akimirkas išgyvenantys vaikai nesiryžta kreiptis į
specialistus – bijo būti atskirti nuo tėvų.
Viena iš tokių šeimų, kurioje smurtas prieš vaikus ne tik buvo
toleruojamas, bet ir buvo manoma, kad diržu ir kumščiais galima išugdyti stiprią
dvasią, – panevėžiečių Skujetų. Ji jau kelis mėnesius bando tapti pavyzdine
šeima.
Dar prieš kelis mėnesius iš darbo girtas grįždavęs tėtis pyktį
liejęs ant žmonos ir vaikų, jau kurį laiką ramus. Pasižadėjęs negerti, į burną
neima nė lašo. Mamos veide jau išnyko dar neseniai švietusi mėlynė, du jaunėliai
pradinių klasių mokiniai nesispyrioja ir nereikalauja motinos, kad išleistų
pernakvoti pas draugus, trečioji atžala, vyriausioji sutuoktinių dukra, kol kas
nesiryžta džiūgauti ir sako patirto kartėlio ir mėlynių ant kojų nepamiršianti
visą gyvenimą.
Tiki stebuklais
Šeimos galva Albertas Skujeta prisipažįsta keldavęs ranką ne
tik prieš žmoną, bet ir savo atžalas. Ketvirtą dešimtį perkopęs vyras tikina,
kad jau niekada nebesmurtaus, ir sako ryžęsis net „užsikoduoti“ nuo gėrimo. Mat
vyro muštynių priežastis – alkoholis.
„Kai tik išgeriu, esu nevaldomas. Net pats nesuprantu, kas man
tuomet darosi. Iš ryto atsipeikėjęs gerai nesuprantu, ką man žmona sako, kodėl
ji verkia, o vaikai nekiša nosių iš savo kambarių“, – pasakoja vyras. Prieš kurį
laiką išsigandęs, kad žmona su vaikais gali jį palikti, Albertas ryžosi pakeisti
savo gyvenimą. Jis sako kreipęsis į specialistus, kalbėjęsis su psichologe. Kaip
tikina vyras, jis su žmona apsilankė psichologės kabinete ir papasakojo visą
situaciją. A.Skujeta gavo pasiūlymą lankytis pas psichoterapeutą.
Angelė Skujetienė, matydama du mėnesius negeriantį,
nesiplūstantį, daugiau laiko leidžiantį su mažyliais vyrą, tiki, kad šeimos
gyvenimas pagerės.
„Nors dauguma specialistų sako, kad žmonės nesikeičia, tačiau
žinau kelis pavyzdžius, kad vyrai vis dėlto gali būti kitokie. Todėl tikiu, kad
ir mūsų gyvenime viskas bus gerai. Ypač dabar, kai vyras po darbo dar padeda
mažiesiems atlikti namų darbus“, – „Sekundei“ pasakoja Angelė.
Nepakėlė riksmo
37-erių metų pašnekovė atskleidžia, kad vyras net ir jų
santuokos pradžioje nebuvo švelnus, tačiau niekada nekėlęs prieš ją rankos. Tik
jų pirmagimei pradėjus lankyti mokyklą, tapęs nervingesnis.
„Jei dukra gaudavo prastesnį pažymį, jis ant jos šaukdavo.
Negana to, mosuodavo rankomis, tačiau sudavęs nebuvo. Dažnai rėkdavo, kad jei
Laima (vardas pakeistas) blogai mokysis, atiduos ją į vaikų namus“, – prisiminė
moteris. Pats Albertas tai paaiškino kaip norą dukrai įskiepyti, kad reikia
gerai mokytis, jei ši gyvenime nori daugiau, nei jos tėvai, pasiekti. Pasak
vyro, labai laukta dukra turinti įgyvendinti jo jaunystės svajonę ir tapti
teisininke.
Kad pats jaunystėje patingėjo mokytis ir negalėjo įstoti ten,
kur nori, vyras neigia. Tuo laiku, pasak jo, į universitetą galėjo įstoti tik
turtingų tėvų atžalos, nesvarbu, kaip jie mokėsi.
Neva dėl šios priežasties jis ir nesistengė įgyti aukštojo
išsilavinimo.
Vyro elgesys, kaip teigia jo žmona, pradėjo blogėti gimus sūnui
Gintarui (vardas pakeistas).
„Kūdikis buvo neramus, naktimis blogai miegodavo, o naujagimio
riksmo pažadintas vyras šaukdavo, kad mane ir vaiką priplos prie sienos. Nuo
tada jis pradėjo dažnai po darbo grįžti išgėręs. Apie keiksmažodžius jau
nekalbu. Juos žarstė į dešinę ir į kairę. Tuomet pirmą kartą, nuo santuokos
praėjus aštuoneriems metams, gavau nuo sutuoktinio į veidą ir „pasipuošiau“
mėlyne“, – atskleidė A.Skujetienė.
Moters teigimu, tada antrokė jų dukra taip pat patyrė, ką
reiškia sunki tėčio ranka.
Nepuoselėja iliuzijų
Šešiolikmetė Laima nelinkusi prisiminti skaudžių akimirkų, kai
iš darbo grįžęs girtas tėtis ją tampydavo už kasų, jei dar nebūdavo neparuošusi
pamokų, už mažesnį nei septynetą pažymį klupdydavo prie sienos ir į rankas
įbrukdavo vadovėlį.
„Pamenu, kai vieną dieną buvau susitarusi eiti pas draugę, o
grįžęs tėtis tai sužinojęs atbula ranka vožtelėjo man per veidą. Kitą dieną
mokykloje teko meluoti, kad, žaidžiant su broliukais, vienas jų netyčia man
spyrė“, – prisiminė skaudžias akimirkas mergina. Ji prisipažino netikinti, kad
gali kas nors pasikeisti, ir negyvena iliuzijomis kaip jos mama. Merginos
tikslas – greičiau baigti mokslus ir išvažiuoti studijuoti į kitą miestą.
„Jei mama nori su juo gyventi ir tikisi, kad tėtis pasikeis,
tegul. Tačiau ji ir tėtis puikiai žino mano nuomonę“, – pareiškė paauglė.
Kalbėdama mergina net nežvilgtelėjo į tėčio pusę. Ji prasitarė: jei ištekės ir
turės vaikų, niekada jų neskriaus ir neleis taip elgtis savo išrinktajam.
Atėjo iš šeimos
Aštuonerių ir dešimties metų berniukai nelinkę smerkti tėčio,
nors ir patys ne kartą buvo jo sumušti. Du mėnesius sulaukiantys tėvo dėmesio
vaikai, kaip ir jų motina, įsitikinę, kad tėtis visą laiką bus toks, niekada jų
nebemuš, kartu ruoš pamokas.
„Gal kelis kartus tėtis ir mušė mane su broliu, bet mes to
nusipelnėme, laiku nesusitvarkėme žaislų ir kambario, nors žinojome, kad tėčiui
tai nepatinka“, – „Sekundei“ sakė vyresnėlis Gintaras. Jam pritarė ir
pagrandukas Aurelijus (vardas pakeistas). Abu berniukai jau dabar įsitikinę, kad
reikia vaikus mušti, jei šie neklauso – per ilgai sėdi prie televizoriaus ar
atlieka namų darbų.
Albertas Skujeta įdėmiai klausosi, ką kalba jo berniukai, ir
viskam pritaria: „Manęs tėvas taip pat negailėjo, tampė ir už ausų, ir už
plaukų, klupom teko ir aplink namą vaikščioti. Ir nieko, nenumiriau.“
Matyt, suprasdamas, kad pasakė negerai, vyras susigriebė ir
pridūrė: „Bet mano mąstymas jau pradėjo keistis ir prieš vaikus daugiau nekelsiu
rankos.“
Vaida REPOVIENĖ
