Prognozuojama, kad Lietuva pagal didžiųjų prekybos centrų vystymąsi 2010-aisiais peršoks Europos Sąjungos vidurkį. Statistika neliūdna, tačiau – ne visiems. Smulkieji prekybininkai, nors tas džiugus „op!“ bus šūktelėtas po trejų metų, jau dabar lieja ašaras dėl savo verslo. „Babilonų“, „akropolių“ ir visokių kitokių „bigų“ šešėlyje atsidūrę mažų ir vidutinių parduotuvių savininkai nebesitiki išsigelbėjimo ir rengiasi bankrotui. Inertiškas mąstymas ir baimė imtis naujo verslo daugelį jų paverčia žiurkėmis, stebinčiomis smauglio mirties šokį. Kad didžiųjų prekybos tinklų spaudimo smulkieji neatlaikys, mano ir Lietuvos verslo darbdavių konfederacija, todėl jiems pataria atsisakyti inercijos.
Verslo laidotuvių
nuotaikos
Lietuvos verslo darbdavių konfederacija (LVDK) prieš kelias dienas paskelbė, kad ėmėsi kurti smulkiojo ir vidutinio verslo tyrimų ir monitoringo sistemą.
Jau sukurta smulkiojo ir vidutinio verslo (SVV) tyrimų metodika. Ji padės tirti SVV būklę Lietuvoje. Iki šiol šalyje nebuvo atliekami tokie išsamūs SVV srities tyrimai, pagal kuriuos būtų galima prognozuoti padėtį rinkose.
Teigiama, kad, atsižvelgus į tyrimo rezultatus, bus inicijuojami kiti projektai, suteikiantys paramą SVV ir gerinantys verslo aplinką.
Jeigu tokie tyrimai būtų atlikti prekybos rinkoje, paaiškėtų, kad dar po kokių dvejų metų gerinti verslo aplinką smulkiesiems ir vidutiniams (SV) verslininkams nebebus prasmės, nes paprasčiausiai neliks pačių prekybininkų.
„Smulkusis ir vidutinis verslas ginamas tik valdžios deklaracijomis. Kiekvienas stambus prekybos centras Panevėžyje „uždaro“ po kelias mažas parduotuves, – „Verslo vartams“ sakė vienas iš sėkmingiausiai verslą Panevėžyje plėtojančių smulkiųjų ir vidutinių verslininkų Jonas Gvazdauskas. – Dar šiek tiek spaudimo, ir liks turgus bei nedidelė dalis sugebėjusiųjų prisitaikyti prie sunkių konkurencinių sąlygų.“
Kad paprasta veiklos formulė perku-parduodu negarantuos verslo ateities SV prekybininkams, sutinka ir LVKD vadovai. Jų manymu, didžiųjų prekybos tinklų galimybės siekti prekybos pelno yra dešimtis ar net šimtus kartų didesnės už pirmųjų.
„SV prekybininkams sudėtinga situacija. Manau, neperdėsiu sakydamas, kad tolumoje jau girdėti laidotuvių SV prekybininkams muzika“, – „Verslo vartams“ teigė LVKD regionų departamento direktorius Vidas Preikšaitis.
Būtina keistis
„Verslo vartų“ kalbintas šeimos bendrovės „Panevėžio bičiulis“ savininkas J.Gvazdauskas pripažino, kad ir jo paties situacija būtų apverktina – tokia ištiko ne vieną jo kolegą, jeigu ne akcininkų įžvalgumas.
„Supratome, kad privalome keistis, kad nieko neveikimas – tiesus kelias į bankrotą.
Turėjome kelias verslo nišas, į jas, mūsų
manymu, galima būtų investuoti tikintis ateityje pelno, – pripažino
verslininkas. – Nutarėme imtis specializuotos prekybos arba plėtoti
nekilnojamojo turto nuomą.“
Šeimos bendrovė pasirinko pastarąjį variantą. Per dvejus metus į pastatų rekonstrukciją ir naujų statybą investavo 5 milijonus litų. Dabar didžioji dalis pajamų gaunama iš patalpų nuomos verslo. Nauji nuomininkai ne tik „suneša“ pinigų, bet ir pritraukia į moderniai įrengtą prekybos centrą daugiau lankytojų. Klesti ir J.Gvazdausko senasis mažmeninės prekybos maisto produktais verslas.
Tačiau investicijos tuo nesibaigė. SV bendrovė investavo pinigų į kulinarijos ir konditerijos cechus, daugeliui netikėtai pirmieji mieste ėmėsi vaizdo reklamos paslaugų pardavimo.
„Jeigu, matydami didžiųjų tinklų invaziją į mūsų miestą, būtume tik dejavę, skaičiuotume dienas iki bankroto. Jeigu būtume delsę, dabar reikėtų tris kartus daugiau investicijų nei prieš ketverius metus, – tikino verslininkas. – Nors priėmėme sėkmingus sprendimus, esame nusiteikę ir ateityje nesėdėti vietoje.“
Prieš galią – tik
lankstumu
Kad vienas iš patraukliausių šiuo metu būdų – atsisakius mažmeninės prekybos mestis į biurų ar kitokios paskirties patalpų nuomos rinką, teigia ir „Verslo vartų“ pašnekovas iš LVKD.
„SV prekybos įmonės dažnai turi turto patraukliose miestų vietose. Pakeitus veiklos pobūdį arba, be prekybos verslo, pradėjus nuomos verslą galima būtų tikėtis išlikti, – sako V.Preikšaitis. – Viena aišku, konservatyviai arba šiuo atveju tiksliau – pasyviai pokyčius rinkoje stebintiems verslininkams neverta puoselėti per daug ambicingų ateities planų.“
Kad vartotojai mieliau renkasi iškylą į pramogų ir prekybos centrus, nei užeina į mažas parduotuves – akivaizdu net ne rinkos ekspertui.
„Mažieji nenorintys pasitraukti iš prekybos rinkos neturės kitos išeities kaip tik pasitempti ir sugalvoti kuo pritraukti vartotoją, – sako pašnekovas. – Išskirtinių kulinarijos ar konditerijos produktų gamyba atviliotų pirkėją ir iš didžiausio prekybos ir pramogų centro.“
Iš tiesų Panevėžyje pastebima tendencija, kad SV verslininkai suvokia, jog prekiaudami tais pačiais produktais, kokiais ir prekybos monstrai, kada nors galutinai pralaimės kovą. Tačiau inertiškas mąstymas ir baimė ką nors keisti daugelį jų paverčia žiurkėmis, stebinčiomis smauglio mirties šokį.
Savivaldos – norų
įkaitės
Visose trijose Baltijos šalyse prekybos centrai plėtojami milžinišku greičiu. Šie projektai pelningi ir statytojams, ir vystytojams. Dėl miestų teritorijų ir infrastruktūros plėtros miestų savivaldos neretai beatodairiškai leidžia savo teritorijose, kartais – net geriausiose vietose, kurtis prekybos gigantams.
Lietuvoje tūkstančiui gyventoju tenka beveik 180 kvadratinių metrų prekybos centrų ploto. Prognozuojama, kad po trejų metų jis išaugs dar 40 procentų ir viršys ES vidurkį – 200 kvadratinių metrų.
„Prekybos tinklų plėtra, atrodo, nesustabdoma. Jie jau dairosi ir žengia pirmus žingsnius į mažų šalies miestelių rinkas, – sako V.Preikšaitis. – SV verslininkų sukurti maži prekybos tinkleliai kaimuose trūkinėja. Manau, kad jų žlugimas užprogramuotas prognozuojamoje bendros šalies prekybos rinkos plėtroje.“
Tikėtis pagalbos iš vietos valdžios taip pat neverta. Miestų ir rajonų savivaldybės, nors iš dalies tai bando slėpti, išskėstomis rankomis sutinka kiekvieną prekybos tinklo pasiūlymą investuoti.
„Savivaldybėse turėtų būti strategija dėl didžiųjų prekybos centrų statybų ir koncentracijos. Kai kurios jų turi parengusios didžiųjų prekybos įmonių išdėstymo specialiuosius planus. Tačiau juose neapibrėžta, kiek miestui jų reikia, – tvirtino V.Preikšaitis. – Tačiau galimybė pritraukti milžiniškas investicijas ir tokiu būdų išspręsti dalį miesto infrastruktūros problemų yra labai gundanti.“
Silpni po vieną ir kartu
„Verslo vartai“ jau rašė, kad kai kurie smulkieji Panevėžio verslininkai jaučiasi mieste bebalsiais šunimis – jie jau „nebeloja“, kai mato, kad valdžios karavanas gali paminti juos ginančius įstatymus. Iš esmės tai reiškia, kad daugiau nei prieš dešimt metų į Panevėžio verslininkų asociaciją susibūrę verslininkai taip ir netapo jėga, galinčia bent kiek paveikti verslo plėtros mieste strategiją. Tikrų lyderių asociacijoje stoka ir pačių verslininkų nenoras vienytis pavertė ją popierine institucija.
Panevėžio miesto valdžia, prieš dvejus metus deklaravusi, kad į centrinę ir tankiau apgyvendintas miesto teritorijas nebus įleidžiami didieji prekybos centrai, atrodo, neketina laikytis savo nutarimų.
Prieš dvejus metus toks sprendimas buvo įtvirtintas Panevėžio miesto didžiųjų prekybos įmonių išdėstymo specialiajame plane. Tačiau rugsėjo mėnesį Tarybos posėdyje buvo priimtas politinis sprendimas, suteikiantis miesto valdžiai prireikus keisti šį planą. Už šį sprendimą balsavo 19 Tarybos narių. Prieš buvo 4, vienas taip ir neapsisprendė.
„Esant tokiai situacijai labai tikėtina, kad miesto valdžia, priimdama sprendimą peržiūrėti specialųjį prekybos centrų išdėstymo planą, galbūt ir neklysta. Jeigu stambiam kapitalui bus parodytos durys, kas gi padarys miestą patrauklesnį? – „Verslo vartams“ yra pripažinęs vienas iš Savivaldybės administracijos specialistų. – Negi nesutariantys smulkieji verslininkai?“
Darius SKIRKEVIČIUS
Nuotr. Panevėžio prekybos rinkoje vis ankščiau
mažoms parduotuvėms. Tendencijos tokios, kad per kelerius metus jų sumažės apie
30 procentų.
