Filme „Restrepo“ – karo Afganistane siaubas.
„Kino pavasaris“ toliau tęsi pažadą išsižadėti klišių. Šį kartą tai siūlo dramatiškas dokumentinis karinis trileris apie Afganistane kovojančius amerikiečių karius.
Amerikos režisierių gildijos prizu apdovanota (tokį pat yra gavęs ir lietuvis Arūnas Matelis) ir „Oskarui“ nominuota dokumentinė juosta „Restrepo“ nukelia į Korengalio slėnį. Anot filmo kūrėjų ir tame pragare pabuvojusių – tai pavojingiausia karo zona visame Afganistane. Joje sunaudojama apie 7 proc. karinės ginkluotės, devyni iš dešimties susirėmimų su taip vadinamu priešu įvyksta irgi ten pat.
Fotografas Timas Hetheringtonas ir rašytojas Sebastianas Jungeris per dešimt pavojingų ekspedicijų užfiksavo eilinių kareivių kasdienybę, jų baimes ir drąsą, kasdien susiduriant su kalnuose įsikūrusiais talibų kovotojais. Būtent šioje vietovėje žuvo vieno būrio karys Juanas Restrepo, kurio garbei ir atminimui kolegos pavadino per penkiolika misijos mėnesių įkurtą bazę-įtvirtinimą kalnuose.
Prisimenu labai gerą juostą su iš romantiško ir saldaus vaikino įvaizdžio ištrūkusiu Leonardo DiCaprio „Melo pinklėse“. Filmo herojus tuomet labai taikliai klausė, kaip galima kovoti prieš tą, kurio negali įvardyti. Juosta „Restrepo“ amerikiečių karių lūpomis byloja, jog priešas yra Talibanas, nors filmui pasibaigus man pasirodė, kad didžiausias priešas jie visgi buvo patys sau.
Po filmo „Restrepo“ pristatymo lietuvis kariškis Mindaugas pasakojo, kad Kosove praleido šešis karinės misijos mėnesius. Jis patikslino, jog tokia penkiolikos mėnesių karinė operacija, kurią vykdė amerikiečių kariai Korengalio slėnyje, labai reta. „Restrepas“ atgaivino jo prisiminimus – kariškis prisiminė, jog situacija buvusi panaši, kuomet albanai kaip talibai Afganistane slapstėsi kalnuose.
Mindaugo kalba patvirtino, kad karas giliai ir smarkiai paveikia kareivio gyvenimą. Jam ilgam įstrigo vieno albanų kario pasakojimas Kosove lietuviui yra pasakojęs apie pačiame pavasario žydėjime išžudytus karo draugus. Nuo tol šis albanas kiekvieną kartą jis su nerimu laukia prasiskleidžiančių žiedų, kurie vis primena apie patirtą siaubą.
O aš vis atsimenu Belgrade sutikto serbo Milano, 1999-aisiais išsiųsto į Kosovą, akis. Tai išties buvo kitokios – karą pergyvenusio žmogaus akys, to paties, žmogaus, kuris dar visai neseniai ginklu buvo nusitaikęs į priešą – tokį patį žmogų, kaip ir jis.
Kitas kariškis Ernestas pastebėjo, jog skirtumas, ar nušauni kitą žmogų iš arti, ar – iš kelių šimtų metrų (tuomet šį faktą praneša kolega, pasižiūrėjęs per tolimo nuotolio kamerą) lemia kitokį emocinį krūvį. Tačiau abu kalbinti karinių misijų lietuviai sutinka, kad be išankstinio psichologinio pasiruošimo, susitaikymas su mirtimi būtų neįmanomas.
Amrikiečiai filme „Restrepo“ žudė be sentimentų. Bent jau taip pasirodė, matant amerikiečių karius lengvai plojant vienas kitam per petį už „dar vieną pataikytą“.
„Restrepo“ – nepatogi juosta. Juosta, nemačiusiems karo, gali atverti akis. Kartu tai bent jau kino teatro rėmuose telpantis mėginimas pašvelgti į tai, kuo gyvena šimtai šalia mūsų esančių jaunų žmonių, kuriems gyvenimas lemia pajusti tai, ko žmonija labiausiai bijo, bet iš ko dažniausiai nepasimoko.
Filmas „Restrepo“ rodomas:
Kovo 25 d. Forum Cinemas Vingis
Kovo 27 d. Pasaka
