Atsikėlę išsigando
Panevėžio apskrities Biržų kraštas šiurpą kelia ne vienam jo svečiui. Gyventi ten, kur bet kur ir bet kada gyvomis žaizdomis gali atsiverti žemė, atvykėliams atrodo pavojinga ar mažų mažiausiai nesaugu. Bet biržiečiai, nuo seno įpratę prie tokių gamtos triukų, dėl jų išmoko per daug nesijaudinti. Tik net ir labai supykę nedrįsta vienas kitam linkėti: „Kad tu prasmegtum.“
Daumėnų kaime gyvenanti Zitos Kubilienės šeima, ką reiškia prasmegusi žemė, patyrė maždaug prieš ketverius metus. Vieną vasaros naktį išgirdusi garsų dundesį, primenantį perkūniją ir vandens šniokštimą, ponia Zita sako nesupratusi, kas vyksta. O rytą išėjusi į kiemą pamatė tarp pirtelės ir trobos įgriuvusią žemę. Apačioje buvo pilna vandens. Kalkėtas apie 40 metrų šulinio vanduo tąsyk buvo labai drumzlinas.
„Tada labai visi išsigandome. Kaip neišsigąsi tokią prarają vidury kiemo išvydęs?! Paskui apsipratome ir baimė po truputį nyko. Norisi užmiršti tą naktį, tačiau to padaryti neleidžia turistai ir žurnalistai. Jūs jau šešiolikti žiniasklaidos atstovai, apsilankę pas mus. Tą vasarą, kai atsivėrė smegduobė, vos neišprotėjome nuo turistų. Jų buvo visokių – pradedant vokiečiais, baigiant kinais“, – prisimena 2004-ųjų įvykius pašnekovė.
Lyg su kroviniu kas
važiavo
Z.Kubilienė tvirtina, kad žemė vos nenusinešė malkinės: kai jos kampas įgriuvo, pastatą teko išardyti. Smegduobė iš pradžių buvo maždaug 20 metrų gylio, iš jų 5 metrai buvo pilni vandens. Kubiliai vėliau beveik kasdien stebėjo tą prarają, per mėnesį ji dar praplatėjo, bet tapo nebe tokia gili. Joje nebeliko vandens, nes šis užvirto žemėmis.
Moteris mano, kad jiems savotiškai pasisekė, nes vienuose pabiržiečių namuose prieš keletą metų įgriuvo veranda, vos spėjus į kiemą iš namo išeiti vaikams. Su veranda prasmego viskas, kas joje buvo. Iš to pavojų kėlusio namo gyventojai išsikėlė, smegduobė buvo užpilta, o apie nelaimę liko byloti įskilusi pastato siena.
Kirkilų kaimo gyventoja Ona Gružauskienė, visai neseniai su vyru grįžusi iš Kėdainių į tėviškę ir įsigijusi namą, apie kurį seniai svajojo, gyventi šalia smegduobės nesibijo.
„Baikit, mes įpratę! Tik svetimi nuolat klausia, ar nebaisu. O mums, čia gimusiems, augusiems, tokios baimės nėra“, – tikina moteris. Šalia jos namų žemė antrąkart įgriuvo prieš praėjusias Kalėdas.
Kai visa tai įvyko, namas dar priklausė kitai šeimininkei. Toji O.Gružauskienei pasakojo, kad naktį veriantis žemei šalia jau buvusios senos, vandeningos smegduobės, buvo girdėti stiprūs garsai. Lyg kokia krovininė mašina pro sodybą važiuotų. Prieš įgriūvant žemei, ėmė tekėti vandens srautai. Sodybos gyventoja manė, kad bebrai bus pradėję savo „hidrotechnikos“ darbus, tačiau paaiškėjo, kad įgriuvo žemė greta Barboros smegduobės. Ir ąžuoliukas į ją nugarmėjo.
Dvokia supuvusiu
kiaušiniu
O.Gružauskienė paaiškino, kad dabar jau jos žemėje esanti smegduobė, virtusi ežerėliu, Barboros vardą gavusi nuo dar ankstesnės sodybos šeimininkės – vieno kunigo motinos, gyvenusios Kirkiluose prieš du dešimtmečius, vardo. O.Gružauskienė mano, kad žemė pernai prie sodybos vėrėsi ne paskutinį kartą. Moteris pastebi, kad praplatėjusi Barboros smegduobė dabar yra kitokios formos nei visos kitos, todėl spėja jos vieną kraštą kada nors vėl įgriūsiant.
Nors mieste pašnekovė prisipažino besijaučianti saugiau, į kaimą sako atsikrausčiusi norėdama įrengti turizmo sodybą, kurioje svečiai galėtų matyti, kaip rūkomi lašiniai ar dešros, vakarais klausytis varlių kurkimo, gausybės lakštingalų melodijų.
Vieną vėlyvą vakarą, apie 23 valandą, moteris prisimena tokį varlių koncertą išgirdusi, kokio seniai nebuvo girdėjusi. Mat vandeningose smegduobėse, ne vienam kirkiliškiui atstojančiose „sodželkas“, veisiasi žaliosios varlės. Randama ir karosų. Užtat nuo netoliese esančio ežero, kur išsiskiria sieros vandenilio dujos, kartais tokia smarvė sklinda, kad tik nosį belieka užsikimšti. Kvapas primena supuvusį kiaušinį.
Biržų regioninio parko direkcijos vyriausioji kraštotvarkininkė Aldona Stankevičienė tvirtina, kad Barboros įgriuva yra labai gili (15 m). Jos vanduo toks šaltas, kad ten neina plaukioti nei antys, nei žąsys. Apskritai Kirkilų kraštovaizdžio draustinyje yra per 200 įgriuvų viename kvadratiniame kilometre. Įgriuvos gana gilios, vandeningos.
Kirkilų ežeryno plotas – kone 4 ha, o jo raižyta krantų linija siekia beveik 3 km. Kai prieš dešimtmetį įsikūrė parko direkcija, Kirkilų ežerėlyje buvo pastebėtos tarsi plaukiojančios kraujo dėmės. Ėmus tirti jas paaiškėjo, kad ten veisiasi purpurinė sieros bakterija. Paprastai ji gyvena dugne, bet raudonas planktonas iškyla į paviršių. Ant jo užplaukusios mažos žuvytės žūsta. Jau metro gylyje deguonies iš viso nėra.
Ši bakterija, mokslininkų tyrinėta penkerius metus, anot pašnekovės, pasaulyje atsiradusi dar archajiniame laikotarpyje ir yra įtraukta į Europos ekologinį tinklą „Natura 2000“. Bakterija, be Lietuvos, rasta tik Italijoje.
Nusisuko sprandą
Kirkilų karstiniuose ežerėliuose, kaip teigia kraštotvarkininkė, mokslininkai rado apie 50 rūšių smulkaus zooplanktono. Žvejai juose yra sužvejoję lydžių, ešerių. Vietiniai gyventojai ežerėliams yra suteikę savus vardus. Tas, kuriame buvo atliktas pirmasis gręžinys ieškant druskos, vadinamas Druskine. Kitas turi Ilgojo pavadinimą. Dar žinomas Lydžio, Čigono ir kitokie vardai. Dalis jų susiję su legendomis. Pavyzdžiui, Lydžiu pavadinta buvo vieta, kur, prasmegus žemei, į paviršių iškilo vandens fontanas su lydeka virš jo.
A.Stankevičienė yra girdėjusi legendą, kaip prasivėrus žemei kitoje vietoje, ratais važiavusį girtą čigoną tik arklys išgelbėjo. Dar yra pasakojama apie senuką, kuris išsigelbėjo nuo žūties užsilipęs ant tvarto durų. Žmonės pasakojo ir kitą – senukas, išėjęs pašerti gyvulių, su ožka ant tvoros užsilipo, kad į prarają nenugarmėtų.
Parko darbuotoja mano: nors yra visokių legendų, smengančios žemės krašte gyvenantys žmonės nėra baikštūs veikiausiai dėl to, kad dėl įgriuvų nebuvo žmonių aukų. Žinoma tik, kad gyvuliai nukentėjo. Štai Kirkiluose vienas arklys, krisdamas į prarają, nusisuko sprandą.
Plačiau skaitykite gegužės 24 d.
„Sekundėje“.
Angelė VALENTINAVIČIENĖ
A.Repšio nuotr. Karvės ola dabar yra kone avarinės būklės,
nes šalia formuojasi nauja įgriuva.
