„Tik neguldykite mano motinos šalia bepročių“, – tokius, atrodytų, nekorektiškus prašymus iš pacientų artimųjų pastaruoju metu neretai girdi palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninių personalas. Savo fiziškai ligotus, bet šviesaus proto tėvus į ligoninę atlydėję vaikai baiminasi, kad juos anksčiau laiko į kapus nuvarys senatvine silpnaprotyste, arba demencija, sergantys palatos kaimynai.
Medikai ne visada turi galimybių patenkinti prašymus atskirti aptemusios sąmonės senolius nuo kitų pacientų. Pastaraisiais metais sutrikusio mąstymo ir orientacijos senjorų nuolat daugėja.
Panevėžio slaugos ir palaikomojo gydymo ligoninės direktorė Violeta Grigienė sako, kad beveik puse visų pacientų serga demencija.
Lietuvoje nėra pensionų ar slaugos įstaigų, kur senoliai gautų visą medikų bei socialinių darbuotojų priežiūrą. Kadangi jie, be silpnaprotystės, serga ir kitomis ligomis, guldomi į palaikomojo gydymo ir slaugos ligonines.
Dėl šių pacientų ligoninės darbuotojams tenka rakinti laiptinių duris, tvirtai užsklęsti langus, kad senukai neatsidarytų ir neiškristų, sekti kiekvieną jų žingsnį, kad nepargriūtų ir neužsigautų, nesužalotų kitų.
Panevėžio slaugos ir palaikomojo gydymo ligoninės medikams kitų pacientų artimieji priekaištauja, kad įstaiga tampa panaši į kalėjimą ar į Rokiškio psichiatrijos ligoninę.
Naujamiesčio slaugos ir palaikomojo gydymo ligoninės vyriausioji gydytoja Nijolė Ulienė, dirbanti jau 42 metus, tikina, kad anksčiau tiek daug demencijos kamuojamų senukų nebuvo.
Seniai renovacijos laukiančioje ir vis nesulaukiančioje ligoninėje visos palatos kelių vietų. Guldyti pacientus pagal ligos profilį nėra galimybių.
Aptemusio proto senukai naktimis triukšmauja, garsiai kalbasi su įsivaizduojamais jaunystės draugais ar giminaičiais, nežinia ko pyksta, blaškosi, mėgina pabėgti iš ligoninės. Kitiems gulėti šalia jų tikra kankynė.
Ramygalos palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninės vyriausioji gydytoja Irena Laucienė neslėpė, kad vieno itin agresyvaus paciento artimųjų teko paprašyti pasiimti jį.
Slaugos ligoninėms rūpintis silpnapročiais trūksta ir darbuotojų, ir specialių priemonių. Pasak V.Grigienės, tokiems ligoniams reikia lovų su apsaugomis, kad jie neiškristų, reikia fiksatorių, kuriais tam tikrais atvejais būtų galima juos pririšti prie lovos, ir kt.
„Visi mūsų pacientai sunkūs ir reikalingi nuolatinės priežiūros. Bet sergantieji demencija reikalauja ypatingo dėmesio ir rūpesčio“, – kalbėjo ji.
V.Grigienės teigimu, Panevėžio slaugos ir palaikomojo gydymo ligoninei, skirtingai nei tokio profilio rajono įstaigoms, tenka dar didesnis krūvis, nes joje guli ne tik senyvo amžiaus pacientų, bet ir darbingo amžiaus žmonių, persirgusių sunkiomis ligomis, patyrusių traumų. Juos reikia pastatyti ant kojų. Su tokiais ligoniais dirba masažuotojai, kineziterapeutai, fizinės medicinos specialistai.
Direktorė įsitikinusi, kad būtina diferencijuoti slaugos ligoninių įkainius. Tuomet, gavus atitinkamą finansavimą, būtų galima užtikrinti geresnes paslaugas tiek nuo demencijos kenčiantiems senukams, tiek vėžio ar insulto į ligos patalą paguldytiems jaunesniems žmonėms.
„Medicinos normos, reglamentuojančios slaugą ir gydymą, pastarąjį kartą peržiūrėtos 2000-aisiais. Per 11 metų daug kas pasikeitė“, – sakė ji.
(…)
Visą Ingos SMALSKIENĖS straipsnį skaitykite spalio 22 d. „Sekundėje“.
