Kas yra huminės trąšos ir kam jos reikalingos.
Jei esate dažnas sodo centrų lankytojas, trąšų lentynose tikrai turėjote pastebėti pakuotes ir buteliukus su užrašu „humatas“. Jis kartais yra tiesiog universalus, kartais kalio, natrio, amonio.
Kitais sykiais toje pačioje pakuotėje prie jų dar pridedami jodas, manganas, siera ar kiti mikroelementai.
Kokios tai trąšos? Kokiems augalams ir kokios vegetacijos stadijos jos skirtos ir kaip, kada bei kokiomis dozėmis naudotinos?
Pabandykime išsiaiškinti.
Kas tai yra?
Huminės rūgštys – tai organinės azoto turinčios rūgštys, įeinančios į humuso sudėtį. Jos susidaro viršutiniuose dirvožemio sluoksniuose vykstant bet kokių negyvų organinių – augalinių ir gyvūninių – liekanų skaidymuisi, kuriame dalyvauja mikroorganizmai, vanduo ir deguonis.
Humusas, kaip turbūt prisimenate, tai pagrindinė dirvožemio organinė medžiaga, kurioje yra aukštesniesiems augalams gyvybiškai būtinų maistinių medžiagų. Humusas sudaro 85–90 proc. visos dirvos organikos, taigi laikomas svarbiu rodikliu vertinant jos derlingumą. Be to, jis gerina dirvožemio struktūrą.
Be dirvožemio ekosistemų, dideli huminių rūgščių kiekiai – 50–90 proc. bendrosios masės – taip pat kaupiasi durpėse, anglyje, sapropelyje (gėlo vandens telkinių dugno nuosėdose) ir lignosulfonatuose (šalutiniame medienos perdirbimo produkte).
Taigi humatai – tai tų pačių huminių rūgščių vandenyje tirpios druskos ir iš jų pagaminti preparatai.
Šie preparatai plačiai naudojami daugelyje pramonės šakų: medicinoje, metalurgijoje, statybose ir kitose. Taip pat ir žemės ūkyje – gyvulininkystėje ir augalininkystėje.
Humatai išgaunami iš minėtų durpių, anglies ir sapropelio apdorojant juos silpnais šarminiais vandenilio tirpalais. Iš gautos substancijos išvalomos priemaišos, tirpalas neutralizuojamas ir iš jo ruošiamos granulės, milteliai arba skystos priemonės.
Trąšos – ne trąšos
Augalininkystėje humatai – puikiausi natūralūs augimo stimuliatoriai.
Šis teigiamas jų poveikis pirmą kartą buvo pastebėtas dar XIX a. pabaigoje.
Humatuose yra aminorūgščių, polisacharidų, monosacharidų, angliavandenių, vitaminų, makro- ir mikroelementų, net į hormonus panašių medžiagų.
Prekybos tinkluose humatai dažnai vadinami huminėmis trąšomis, nors, griežtai apibūdinant, nėra trąša tiesiogine šio žodžio prasme. Užtat patekę į dirvožemį humatai aktyvina mikroorganizmų darbą. Dėl to pastebimai pagerėja dirvos struktūra, jos laidumas vandeniui ir orui.
Kai humatus pasisavina augalų šaknys ar ūgliai, žaliojo organizmo ląstelėse normalizuojasi medžiagų apykaitos procesai ir, svarbiausia, pagreitėja baltymų sintezė. Spartesnė baltymų gamyba ląstelėse reiškia greitesnį augimą ir stipresnį imunitetą. Augalas tampa tvirtesnis, jo lapija – vešlesnė, stiebai – atsparesni lūžiams.
Kokiame dirvožemyje veikia humatai? Bet kokiame. Tačiau geriausiai – mažai derlinguose, organikos stokojančiuose gruntuose: smėlingame ir molingame, per daug rūgščiame, taip pat kalkingame bei šarminiame dirvožemyje, kuriame mažai geležies.
Tik derlingame juodžemyje „sprogstamo“ šių preparatų efekto nebus – jie tiesiog padės ir toliau palaikyti tą derlingumą.
Kalbant apie kitus aplinkos veiksnius, stipriausias huminių preparatų poveikis vėlgi pasireiškia nepalankiausiomis sąlygoms: esant nepakankamai arba perteklinei drėgmei, žemai temperatūrai, trūkstant šviesos arba dirvą užteršus sunkiaisiais metalais, radionuklidais ar organiniais teršalais. Taip yra todėl, kad fiziologiškai aktyvios huminės medžiagos didina augalų atsparumą nepalankiems aplinkos veiksniams.
Kam jie reikalingi?
Nors humatų nauda augalams akivaizdi ir įrodyta, jų stimuliuojamo poveikio mechanizmas dar nėra iki galo išaiškintas.
Vieni tyrėjai mano, kad humatai trukdo kenksmingų mikroorganizmų vystymuisi. Kiti – kad jie mobilizuoja dirvožemio junginius, transformuoja juos į augalams prieinamą formą ir skatina fitohormonų susidarymą. Tretieji įsitikinę, jog humatai užtikrina apsauginį poveikį.
Kiti mano, kad patys humatai iš esmės yra maistinių medžiagų šaltinis.
Bet kuriuo atveju huminiai preparatai tikrai didina sėklų, gumbų bei svogūnėlių daigumą ir jų dygimo energiją, gerina sodinukų įsišaknijimą bei pagreitina prigijimą.
Jie stimuliuoja augalų augimą, padeda prisitaikyti prie nepalankių oro sąlygų bei streso, normalizuoja medžiagų apykaitos procesus ir, kaip minėta, spartina baltymų sintezę.
Taip pat šie preparatai didina daugelio mineralinių trąšų pasisavinimo koeficientą, padeda gausinti derlių ir gerina vaisių kokybę.
Kokie būna humatai?
Jų preparatų gamyba pagrįsta huminių rūgščių savybe sudaryti vandenyje tirpias druskas su natriu, kaliu bei amoniu. Būtent dėl to prekyboje galima pamatyti natrio humatą, kalio humatą ir amonio humatą.
Dažnai jie būna papildomai praturtinti mikroelementų, vitaminų ar kitų specialių augalams naudingų priedų.
Koks skirtumas tarp šių preparatų ir kokioms kultūroms jie tinka?
Esminių skirtumų tarp huminių stimuliatorių veikimo kaip ir nėra. Tad etiketėse dažnai konkreti druska nė nenurodoma, o rašoma tiesiog „humatas“, „huminės trąšos“ arba „universalus humatas“.
Tačiau esama ir išimčių, pavyzdžiui, burokėliai, špinatai ir pomidorai kur kas geriau reaguoja į natrio humatą.
Kitaip tariant, nors galima teigti, kad šios medžiagos yra tarpusavyje pakeičiamos, tam tikrų niuansų vis dėlto yra.
Kalio humatas
Pasižymi padidintu kalio kiekiu. Užtikrina plataus spektro ilgalaikį poveikį, ypač efektyvus sėklų ir gumbų apdorojimui prieš sėją, taip pat įšaknijant ūglius.
Tinkamas dirvožemiams, kuriuose yra didelė natrio junginių koncentracija.
Idealiai tinka purškimams, nes gerai pasisavinamas per lapus.
Natrio humatas
Jam būdingas padidintas natrio kiekis. Puikiai didina augalų atsparumą stresui (ypač esant žemai ir aukštai temperatūrai).
Rekomenduojamas naudoti struktūrą išlaikančiuose – tai yra neužmirkstančiuose dirvožemiuose ir lengvos mechaninės sudėties dirvose.
Amonio humatas
Pasižymi padidintu azoto kiekiu lengvai tirpstančio vandenyje amonio formoje. Rekomenduojamas, kai augalas yra ankstyvos vystymosi stadijos, ir kultūroms, patyrusioms stresą (išdžiūvimą, nušalimą, perliejimą).
Kam naudoti?
Humatus tinka naudoti absoliučiai visiems augalams – tiek sodo ir daržo, tiek kambariniams. Ir esant visoms jų vegetacijos stadijoms: nuo sėklų, svogūnėlių ar gumbų dygimo, auginių įšaknijimo ir sodinukų augimo iki žaliosios masės auginimo bei žydėjimo.
Geriausiai į huminių preparatų naudojimą reaguoja moliūginiai augalai, ridikėliai, paprikos, svogūnai, baklažanai, pomidorai, kopūstai, burokėliai, morkos.
Geriausiai humatai pasireiškia mažai derlinguose, organikos stokojančiuose gruntuose.
Humatai nėra toksiški, jie nesikaupia augaluose ir nedaro neigiamo poveikio žmogaus organizmui bei ekologijai apskritai. Tačiau padauginus jų dirvožemyje, tai yra viršijus 500 mg/l koncentraciją, humatai gali suveikti priešingai. Taigi slopinti augalų gyvybinę veiklą, šaknų bei antžeminės dalies augimą ir netgi provokuoti bakterines infekcijas. Todėl ypač svarbu naudojant tokius preparatus nepersistengti.
Kada ir kaip naudoti?
Humatus paprastai galima pasirinkti iš sausų ir skystų koncentratų. Prieš naudojimą juos būtina praskiesti šiltu vandeniu tiksliai pagal instrukciją.
Paruoštas humatų tirpalas laikomas ne ilgiau kaip savaitę.
Su kuo suderinami humatai:
Prieš naudojimą huminius stimuliatorius galima drąsiai maišyti su visomis azoto, kalio ir organinėmis trąšomis. Tačiau naudojant kartu ir juos, ir trąšas, pastarųjų dalį reikėtų sumažinti iki 40–50 proc. rekomenduojamos normos.
Taip pat humatus be jokių problemų galima derinti su insekticidais.
Su kuo negalima maišyti humatų:
Fosforo trąšas ir humatus reikia naudoti atskirai – maišant susidaro netirpūs ir augalams nepasisavinami junginiai.
Dėl tos pačios priežasties huminių preparatų negalima maišyti ir su kalcio salietra bei trąšomis, kurių sudėtyje yra magnio.
Humatų tirpalų vartojimo būdai:
• Sėkloms ir sodinukams (gumbams, svogūnėliams ir kt.) mirkyti nuo 10 iki 24 valandų.
• Auginiams ir sodinukams mirkyti prieš įšaknijimą (paprastai pakanka 2–3 valandų).
• Sodinukams laistyti juos pasodinus į nuolatinę augimo vietą.
• Įterpti į dirvą ją perkasant pavasarį ir rudenį.
• Bet kokiems augalams laistyti ir (arba) purkšti vegetacijos laikotarpiu 2–3 kartus per sezoną (paprastai iki išsiskleidžiant lapams, formuojantis žiedpumpuriams, pradėjus krauti pumpurus ir iškart po žydėjimo).
• Bet kokiems augalams laistyti ir (arba) purkšti po patirto streso.
• Kaip papildas tręšiant kitomis trąšomis (didina jų efektyvumą, todėl galima sumažinti trąšų kiekį).
• Kaip papildas apdorojant augalus apsaugos nuo ligų bei kenkėjų priemonėmis (didina augalų atsparumą stresui, stiprina pesticidų poveikį).
Tad nors humatai ir nėra trąšos (nepaisant, kad toks terminas gali būti vartojamas ant jų pakuotės), jie nepakeičiami kaip augalų augimo stimuliatoriai, adaptogenai bei dirvožemio struktūros ir kokybės gerintojai.
Visaverčio reguliaraus tręšimo pagrindinėmis trąšomis jie neatstos, tačiau darbuosis kartu su jomis ir teiks juntamą naudą. Tik svarbu išmanyti, kaip derinti humatus su kitomis agrotechninėmis augalų priežiūros priemonėmis.
Naudinga žinoti
Humatų tirpalo poreikis skirtingoms kultūroms:
Žalumynai, svogūniniai, šakniavaisiai. Lygiais tarpais 3–4 kartus vegetacijos metu, bet ne vėliau kaip 1–2 savaitės iki derliaus nuėmimo.
Agurkai, bulvinės kultūros (pomidorai, baklažanai). Palaistyti sodinant daigus (po 2 litrus 0,05 proc. tirpalo 1 kv. m) ir pasodinus arba laistyti tokiu pačiu tirpalu (po 1–1,5 litro 1 kv. m), arba purkšti kartą per 2 savaites (3 litrai 1 kv. m). Pomidorams smarkiai sužaliavus, laistymą nutraukite, o purkškite tik žiedų kekes.
Visi kopūstai, morkos, paprikos, burokėliai, moliūginiai (cukinijos, patisonai). Laistomi ir purškiami humatais taip pat kaip agurkai, tik kartą per savaitę.
Vaisiai ir uogos. Purškiamos (iki pasidengia smulkute rasa), kol išsiskleidžia lapai, formuojami žiedpumpuriai, pumpurų krovimo pradžioje, iškart po žydėjimo, susiformavus užuomazgoms ir du kartus intensyvaus vaisių augimo fazėje. Purškimą būtina nutraukti ne vėliau kaip likus 2 savaitėms iki derliaus nuėmimo.
