Drąsa ir maištas. Talentas ir darbas. Sutikti mokytojai ir surasti bendraminčiai. Tokias meno kūrinių gimimo sąlygas Viktorijai Vitkauskaitei atskleidžia viešnagė skulptorės Virginijos Babušytės-Venckūnienės dirbtuvėse.
Tamsoka patalpa aukštomis lubomis vos įžengus abejonių dėl savo funkcijos nepalieka. Apsipratusios akys ant lentynų, palangių, stalo atranda vis daugiau mažosios plastikos skulptūrų, katalogų, nuotraukų, eskizų – visko, kas per kelis dešimtmečius tapo neatskiriama kūrybinių dirbtuvių dalis.
„Dauguma mano darbų yra užsienyje“, – dairydamasi po dirbtuves mosteli V. Babušytė-Venckūnienė. Taip pat viešosiose Lietuvos miestų ir miestelių erdvėse, privačiose kolekcijose. Kai kurie mažosios plastikos kūriniai tebelikę Niujorke. Ten praėjusių metų pabaigoje Lietuvos generaliniame konsulate atidaryta personalinė skulptorės paroda – ją, beje, ketinama perkelti į Soho rajono galeriją.
Dauguma skulptorės darbų, išskyrus sukurtus simpoziumuose, gimė būtent čia – viename Kauno senamiesčio kiemų pasislėpusiose dirbtuvėse. Tačiau iš jų po daugiau nei ketvirčio amžiaus menininkė ketina kraustytis arčiau namų ir palikti skulptorių, Lietuvos dailininkų sąjungos (LDS) skyriaus bei Kauno Rotušės aikštės kaimynystę.
Dirbtuvės V. Babušytei-Venckūnienei buvo skirtos dar 1988-aisiais. Šalia jas įsirengė kiti LDS nariai skulptoriai Stasys Žirgulis, Vytautas Narutis, šviesaus atminimo Rimantas Šulskis; čia pat ir vitražininko Simono Gutausko kūrybinė erdvė. „Gavome tik sienas ir grindis“, – apgailėtiną patalpų būklę prisimena menininkė. Tačiau ir tokios patalpos, be abejo, džiugino, juolab kad iki tol jauniems menininkams buvo tekę glaustis kur kas kuklesnėse vietose. V. Babušytė-Venckūnienė prisimena, kad jaunystėje vieno kolegos dirbtuvės net buvo įrengtos po kino teatru Laisvės alėjoje: einant į jas tekdavo susilenkus smukti į katilinę ir apeiti anglių krūvas.
Tačiau proziška aplinka nevaržė nei polėkio, nei produktyvumo. Priešingai – 1974-aisiais baigę studijas Vilniuje į Kauną grįžę jaunieji skulptoriai sujudino užsistovėjusius vandenis ir tapo maištininkais. Šios kartos Kauno skulptoriai buvo vieni pirmųjų, pasukę mažosios plastikos keliu. Didžiulių monumentų laikais tai suprasta kaip keistas akibrokštas. Todėl ir pirmojoje jaunųjų Kauno menininkų darbų parodoje mažosios plastikos kūrėjams vietos neatsirado.
„Kai parodos rengėjai pamatė mūsų darbus, iš M. K. Čiurlionio muziejaus mus paprasčiausiai išmetė. Susėdome ant laiptų ir galvojome, kur dabar su tais darbais mums dėtis. Tačiau netrukus su visa ekspozicija kraustėmės į tuomečius Menininkų namus“, – nuklysta į praeitį V. Babušytė-Venckūnienė.
Paradoksalu, bet būtent tie mažosios plastikos kūrėjai vėliau tapo Lietuvoje ir svetur pripažintais menininkais. O rūstūs sovietmečio monumentai šiandien lankytojų sulaukia tik Grūto parke. Menininkė linkteli: „Iš Grūto parko išeini sukrėstas to slogaus vaizdo. Kita vertus, vienoje vietoje pamatai savo mokytojų darbus ir iš karto gali pasakyti, kuris buvo talentingas, kuris – ne.“
Mokytojas – svarbi sąvoka sekant daugelio kūrėjų biografija. V. Babušytės-Venckūnienės prisiminimai iš studijų tuomečiame Valstybiniame dailės institute taip pat neatsiejami nuo keleto pedagogų. Skulptorių Juozą Kėdainį visas kursas vadino tėvu – studentams jis buvo atsidavęs visa siela. Tačiau didžiuoju mokytoju V. Babušytė-Venckūnienė laiko Petrą Aleksandravičių. Piešimą skulptūros studentams dėstęs profesorius dalį studentų simpatijų pelnė net jam pačiam nežinomu būdu. Prieš prasidedant darbų peržiūroms vienas studentas pasislėpdavo auditorijos spintoje ar molio dėžėje pasiklausyti, ką apie kūrinius kalba dėstytojai. Taip ir paaiškėjo, kad P. Aleksandravičius visuomet užstojo studentus, gynė jų braižą, saugojo unikalumą. „Jo požiūris į studentus, mokėjimas skatinti kūrybingumą mus buvo didžiulis impulsas“, – prisimena ji.
Studijų metais būsimiems skulptoriams tekdavo smarkiai paplušėti ne tik prie savo darbų. Pavyzdžiui, per anatomijos paskaitas pas garsųjį Vladą Drėmą jauniesiems menininkams kūno dalių pavadinimus tekdavo iškalti lotyniškai. Visgi net įtemptos sesijos nepriversdavo atsisakyti to, kas šiandien nostalgiškai vadinama bohemišku gyvenimu: ilgų pokalbių iki paryčių gurkšnojant vyną, diskusijų ir vakarėlių, kuriuose neretai dalyvaudavo net instituto profesūra. „Ateini į auditoriją ir žiūri: jei žvakė uždegta, vadinasi, bus balius. Gal kieno gimtadienis, gal vaikas kam gimė. Baliavodavome tose pačiose studijose, kur ir mokydavomės. Be abejo, tai buvo neatsiejama nuo diskusijų, kalbų apie meną, apmąstymų“, – pasakoja V. Babušytė-Venckūnienė.
Kurso, kurį aplinkiniai vadino „vandeniu neperliejami“, vienybės netirpdė net konkurencija. Ji veikiau pasireikšdavo noru padirbėti dar geriau, sukurti dar įdomiau, nei pastangomis nustumti kitą. Tik vieną kartą prieš pat dėstytojų teismą studentai nustėro: kažkas įtykino į auditoriją ir peržiūros išvakarėse sudaužė visus jų kūrinius. Laimė, iki dėstytojų paskirtos valandos pirmakursiai spėjo padarytą žalą ištaisyti.
Studijų metais užsimezgusias draugystes su daugeliu kurso bičiulių pavyko išsaugoti per dešimtmečius. Juolab kad ir baigę institutą visi iš pradžių išsiskirstė, o vėliau dauguma vis tiek vėl susibūrė Kaune. V. Babušytė-Venckūnienė į gimtąjį miestą grįžo iškart po studijų. Čia prigijo ir dalis svarbiausių skulptorės kūrinių: „Versmė“ prie Šilainių vidurinės mokyklos, „Rytas“ prie Kauno viešosios bibliotekos, paminklas poetui Bernardui Brazdžioniui prie jo namų. „Gaila, kad didžioji dalis viešosiose Kauno vietose esančių skulptūrų nesutvarkytos. Kalbu ne tik apie savo kūrinius – čia skulptūros apskritai neprižiūrimos“, – konstatuoja menininkė. Vieną savo kūrinį ji rado nuteptą dažais, kitą iki šiol bjauroja grafičiai. Bene vienintelė išimtis – skulptūra „Atsivėrimai“ Fredos miestelyje. Čia tarptautinį simpoziumą, miestui dovanojusį Lietuvos, Prancūzijos, Ispanijos ir Italijos menininkų sukurtas granitines skulptūras, surengė pati V. Babušytė-Venckūnienė.
Būtent simpoziumai itin išplėtė pačios menininkės kūrinių geografiją. Įprastai per juos sukurtos skulptūros ir lieka menininkus pakvietusioje šalyje. Todėl skulptorės darbų galima pamatyti Italijoje, Prancūzijoje, Lenkijoje, Vokietijoje. „Simpoziumuose nelieka nei buities, nei rūpesčių. Gali visas atsiduoti darbui. Man nereikia, kad kas nors šalia stovėtų ir kalbintų, kol dirbu. Man reikia vienatvės. Savo dirbtuvių tyloje pasikraunu, čia man išsilaisvina smegenys“, – sako skulptorė.
Atokiau nuo triukšmo, turistų takų ir atsitiktinių praeivių esančios dirbtuvės kūrybinei vienatvei – ideali vieta. Visgi sprendimą įsikurti arčiau namų priėmusi menininkė į kankinančias abejones nebesileidžia. Tačiau artėjant kraustynėms iš prisijaukintos vietos ji sugalvojo dar vieną menišką, nors gal veikiau moterišką gudrybę: „Atėjau dėtis daiktų, pakilnojau popierius, išgėriau kavos ir nutariau, kad dar turiu sukurti kelis darbus. Greitai užmečiau kokių 8 kūrinių eskizus ir nusprendžiau: kai juos baigsiu, tada iš čia ir išsikelsiu.“
