Prieš beveik penkerius metus pasaulyje kilusi finansų krizė neaplenkė ir sporto. Su finansinėmis problemomis susidūrė net tokie gerai žinomi futbolo klubai kaip Glazgo „Rangers“ ar Portsmuto „Portsmouth“ – jiems buvo pradėtos bankroto procedūros.
Krizė skaudžiai smogė Vakarų Europos klubams, o privačios Lietuvos sporto organizacijos tai išgyveno dar sunkiau, nes ir gerais laikais jų finansiniai reikalai nebuvo nuostabūs. Būtent lėšų ir stiprių rėmėjų trūkumas trukdo Lietuvos futbolo klubams ir didesniam skaičiui krepšinio komandų būti konkurencingiems Europos sporto rinkoje.
Su sporto klubų nemokumu susiduriama ir pastaruoju metu. Tačiau bent jau teisinis krepšinio reguliavimas neužtikrina, kad nemokūs ar didelių finansinių sunkumų kamuojami klubai stabdytų veiklą, neregistruotų žaidėjų. Oficialiai tai neskelbiama, tačiau tik nedaugelis Lietuvos krepšinio klubų laiku atsiskaito su sportininkais. Tai – opi ir nevaldoma problema, kuri didina nestabilumą ir nežinomybę dėl ateities.
Būtent sporto klubų finansinio reguliavimo stoka lemia, kad daugelis Lietuvos sporto organizacijų susiduria su nuolatiniais finansiniais sunkumais, ir tai tiesiogiai neigiamai atsiliepia sportininkams. Vienas iš nesenų pavyzdžių gali būti krepšinio klubas Vilniaus „Sakalai“, kuris apie finansines bėdas kalba jau seniai, o pastaruoju metu aiškėja, kad jis galbūt nėra įvykdęs daugelio savo finansinių įsipareigojimų. Paradoksas, tačiau žaidėjams prasiskolinęs klubas vis tiek rungtyniauja aukščiausiojoje šalies krepšinio lygoje.
Lietuvos krepšinio lygos (LKL) klubų finansinio stabilumo reguliavimo stoka nesuprantama. Nors LKL komandoms, norinčioms rungtyniauti aukščiausiame šalies čempionate, privaloma sumokėti starto mokestį, klubų finansinė padėtis neprižiūrima viso sezono metu. Į šią problemą dėmesį turėtų atkreipti ne tik LKL, bet ir Lietuvos krepšinio federacija. Klubų kontrolės stoka pirmiausia trukdo užtikrinti sportininkų teises, stabilią veiklą ir įsipareigojimų vykdymą. Pagrindinė sportininkų ir sporto klubų nesutarimų priežastis – vėluojantis atlygis. Tai parodo tiek Lietuvos teismų praktika, tiek Tarptautinės krepšinio federacijos Arbitražo tribunolo (FIBA Basketball Arbitral Tribunal) nagrinėti ginčai.
Klubų finansinės padėties kontrolė ne tik sumažintų teisminių ginčų skaičių, bet ir turėtų mažesnės neigiamos įtakos žaidėjų rinkai ir sportininkų atlyginimams. Klubams susidūrus su rimtais finansiniais sunkumais sezono viduryje, sportininkai priversti susitaikyti su nuostoliais ir pasirašyti sutartis su naujais klubais, sutikti su mažesne kontrakto suma, nei yra reali žaidėjų rinkos vertė. Tai iškreipia rinkoje egzistuojančius vidutinius sportininkų atlyginimus.
Lietuvos krepšiniui būtų naudinga atsijoti finansiškai stabilius klubus nuo turinčių chroniškų problemų. Suprantama, kad finansiškai stabilių klubų yra mažuma ir jie dažniausiai užima aukščiausias LKL pozicijas, tačiau reikėtų susitarti dėl taisyklių, kurie klubai dėl nuolatinių sunkumų negalėtų rungtyniauti aukščiausiojoje lygoje. Geriausias pavyzdys yra UEFA finansinio sąžiningo žaidimo taisyklės (UEFA Financial Fair Play), kurių tikslas – reguliuoti klubų pajamas ir išlaidas, kad klubo įsipareigojimai neviršytų galimybių ir jo nenustumtų į ilgalaikių finansinių bėdų liūną. UEFA finansinio sąžiningo žaidimo taisyklės nustato ne tik tam tikrus kriterijus Europos tarptautiniuose turnyruose dalyvaujantiems klubams, tačiau numato ir sankcijas už nuostatų nesilaikymą.
Paminėtinos tokios sankcijos kaip taškų futbolo klubams atėmimas už taisyklių nepaisymą, gautinų pajamų iš UEFA sumažinimas, įspėjimai, baudos ar net pašalinimas iš UEFA rengiamų turnyrų. Nors UEFA finansinio sąžiningo žaidimo taisyklės ir nestokoja kritikos dėl to, kad galbūt yra palankios tik didiesiems klubams, galintiems reguliuoti savo išlaidas ir vis tiek pasiekti geriausių rezutatų, pačių taisyklių idėja laikytina geru pavyzdžiu, kaip tarptautinė atitinkamos sporto šakos federacija gali reguliuoti klubų finansus, taip pat užtikrinti ir tinkamą jų atsiskaitymą su sporto varomąja jėga – sportininkais.
Aptariamų taisyklių pavyzdys galėtų įkvėpti ir Lietuvos krepšinio federaciją ar bent jau LKL, kokias būtų galima taikyti priemones klubų finansiniam stabilumui užtikrinti. Minėtos Lietuvos organizacijos galėtų imtis iniciatyvos, kad būtų įvesta nuolatinė sporto klubų finansinė priežiūra. Galbūt tokias priemones galima įgyvendinti per kelerius metus, suteikus galimybę finansiškai nestabiliems klubams subalansuoti savo biudžetus. Įvedus klubų priežiūrą galbūt sumažėtų jų ir sportininkų ginčų dėl nesumokėtų atlyginimų. Taip pat būtų užtikrinama nors ir mažesnė Lietuvos krepšinio rinka, tačiau sportininkų interesai būtų geriau ginami. Sporto klubų kasdienybės nestabdytų einamieji ir pradelsti įsipareigojimai, kurie, deja, bet neprisideda prie teigiamo klubo ir pačios lygos įvaizdžio kūrimo.
