Stockxpert nuotr.
Kol valdžia nesuteikė savo piliečiams „antrojo šanso“, fizinių asmenų bankroto galimybėmis lietuviai gali pasinaudoti ir naują gyvenimą pradėti kitose šalyse.
Senovės civilizacijose nesugebėjimas išmokėti skolų laikytas rimtu prasižengimu, už kurį buvo galima patekti į vergiją. Kaip skelbiama Senajame Testamente, Mozės įsakymu izraelitams kartą per 50 metų turėjo būti atleidžiamos visos skolos, o už jas patekusieji į vergiją vėl tapdavo laisvi. Pirmąjį bankroto įstatymą 1542 metais išleido Anglijos karalius Henrikas VIII, iki to laiko beviltiški skolininkai šioje šalyje laikyti nusikaltėliais ir sodinti į kalėjimą. Beje, didelio palengvėjimo nesuteikė ir minėtasis įstatymas, mat jis buvo skirtas apsaugoti kreditorių interesus, kuriems į savo žinią leido perimti visą skolininko turtą. Beviltiškai prasiskolinę anglai rinkdavosi emigraciją ir bėgdavo į Šiaurės Ameriką, kur bandydavo viską pradėti iš naujo. Apskritai, iki XX a. pradžios bankroto reguliavimas buvo palankesnis kreditoriui ir turėjo jam padėti atgauti paskolintas lėšas, o skolininkų teisėmis pradėta rūpintis ne taip seniai.
Lietuviškojo įstatymo apmatai
Pasak advokatų kontoros „Varul Vilgerts Smaliukas“ partnerio Andriaus Smaliuko, požiūriai į bankroto teisės paskirtį ir tikslus pasaulio šalyse skiriasi. Pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje bankroto teisė yra skirta užtikrinti kreditorių interesų apsaugą. Prancūzijos bankroto teisė pirmiausia siekia apsaugoti patį nemokų skolininką ir atkurti jo mokumą, kreditorių interesai šioje šalyje – antraeilis dalykas. Vokiečiai yra pasirinkę vidurio kelią ir siekia suderinti nemokaus skolininko interesus, kreditorių interesus ir viešąjį interesą. Vienokios ar kitokios galimybės bankrutuoti fiziniam asmeniui taip pat yra numatytos bent 18 ES šalių, tarp kurių, be minėtųjų, yra Airija, Ispanija, Suomija, Švedija, kaimyninės Lenkija ir Latvija.
Lietuvoje galimybių bankrutuoti fiziniai asmenys kol kas neturėjo. Iki šiol apie fizinių asmenų bankrotą kalbėta panašiai kaip ir apie nekilnojamojo turto mokestį – jam dar ne metas arba tam jau per vėlu. Vis dėlto šių metų balandžio mėnesį Vyriausybė pritarė Fizinių asmenų bankroto įstatymo koncepcijai. Tai teikia vilčių, kad ateityje žmonės nepakeliama tapusią skolos naštą galės nusimesti ir Lietuvoje. Rengiamas įstatymas turėtų nustatyti bendrą fizinių asmenų bankroto tvarką, atsiskaitymo su kreditoriais terminą ir nurašomos skolos dalį.
A. Smaliuko teigimu, Lietuvoje siūloma bankroto teisės reforma ir fizinio asmens bankroto įteisinimas remiasi „antrojo šanso“ koncepcija. Tai galimybė sąžiningam skolininkui pripažinti, kad jis yra nemokus ir negali atsiskaityti su kreditoriais ir, bankroto procedūros metu atsiskaičius beveik visu turimu turtu, būti atleistam nuo tolesnio neįvykdytų turtinių prievolių vykdymo. Beje, siekiant apsaugoti socialiai gintinus asmenis, pavyzdžiui, nepilnamečius skolininko vaikus, į tam tikrą turtą gali būti draudžiama nukreipti išieškojimą.
„Toks asmuo po bankroto procedūros ekonominį gyvenimą gali pradėti nuo „švaraus lapo“. Tiesa, daugelyje valstybių numatyta, kad kai kurios prievolės visiškai ar iš dalies negali pasibaigti ir po bankroto proceso pabaigos, tarp jų – kai kurios mokestinės prievolės, vaikų ir kitos išlaikymo prievolės pagal šeimos teisę, hipoteka ar įkeitimu užtikrintos prievolės. Pats faktas, kad asmeniui buvo taikyta bankroto procedūra, dažniausiai yra paviešinamas ir tai turi įtakos vertinant tokio asmens kreditingumą“, – aiškino A. Smaliukas.
Fizinių asmenų bankroto įstatymas negali atleisti skolininko nuo hipoteka ar įkeitimu užtikrintų įsipareigojimų vykdymo, todėl jis negali sugriauti Lietuvos bankinės sistemos ir tapti įrankiu nemokėti būsto paskolų.
Būsimo įstatymo koncepcijoje siūloma nustatyti, kad inicijuoti bankrotą galėtų tiek pats fizinis asmuo, tiek kreditoriai, o bankroto procesas galėtų vykti teismo tvarka arba dėl jo būtų sprendžiama kreditorių susirinkime. Informacija apie bankrutuojančius ir bankrutavusius asmenis turės būti skelbiama viešai. Bankrotas negalės būti skelbiamas, kai teismas arba kreditoriai nustatys, jog fizinis asmuo yra mokus arba paaiškės, kad jis tapo nemokus dėl savo nesąžiningų veiksmų. Bankrutavusiu pripažintas žmogus bent 10 metų turės bandyti išmokėti savo skolas, o nauja bankroto procedūra negalės būti pradedama nepraėjus bent 10 metų nuo ankstesnio bankroto pabaigos.
Bankroto turistų dalia
Kadangi Lietuva yra viena iš nedaugelio ES šalių, neturinčių fizinio asmenų bankroto įstatymo, bandyti bankrutuoti lietuviai gali emigravę į kitą šalį, ypač tą, kuri tai leidžia daryti paprasčiau, pavyzdžiui, Ispaniją ar Didžiąją Britaniją. Vadinamąjį bankrotų turizmą ES šalyse įteisino 2000 metais priimtas Europos Tarybos reglamentas dėl bankroto bylų, kuris numato, kad sprendimas fiziniam asmeniui pradėti bankroto procedūrą vienoje ES šalyje įsigalioja ir kitose šalyse, net jeigu tokia galimybė jose nenumatyta, o bankroto bylos nagrinėjimo pasekmės turi tokią pat teisinę galią visose kitose valstybėse narėse. Vis dėlto reglamente taip pat numatoma galimybė nepripažinti kitoje ES narėje priimto teismo sprendimo dėl bankroto iškėlimo.
Pasak A. Smaliuko, bet kuri valstybė narė gali atsisakyti pripažinti kitoje valstybėje narėje iškeltą bankroto bylą arba vykdyti tokioje byloje priimtą teismo sprendimą, jei tokio pripažinimo ar vykdymo pasekmės akivaizdžiai prieštarautų tos valstybės viešajai tvarkai, ypač jos pagrindiniams principams arba asmens konstitucinėms teisėms ir laisvėms. „Atsižvelgiant į tai, kad Vyriausybė fizinių asmenų bankroto koncepcijai jau pritarė nutarimu, neabejotina, kad, pavyzdžiui, Anglijos teismo iškelta bankroto byla fiziniam asmeniui, kaip ir toje byloje priimti sprendimai, savaime neprieštarauja Lietuvos Respublikos viešajai tvarkai. Tačiau konstituciniams teisinio tikrumo ir teisinės valstybės, sąžiningo kreditoriaus nuosavybės apsaugos principams, tai ir Lietuvos Respublikos viešajai tvarkai gali prieštarauti akivaizdžiai nesąžiningi „bankroto turizmo“ atvejai, kai skolininkas „pabėga“ nuo Lietuvoje esančių kreditorių, kad tyliai bankrutuotų kitoje jam palankesnėje ES valstybėje. Tokiu atveju Lietuvos teismas turi teisę nepripažinti kitos ES valstybės narės teismo sprendimų dėl savo piliečio bankroto bylos iškėlimo“, – teigė advokatas.
Nors fizinių asmenų bankroto procedūra Didžiojoje Britanijoje laikoma viena iš paprastesnių, atsikratyti savo įsipareigojimų nėra taip lengva. Kad Anglijos teismas galėtų iškelti bankroto bylą Lietuvos piliečiui, pastarajam reikės įrodyti, kad pagrindinė jo interesų buvimo vieta yra ši šalis. Teisinėje praktikoje laikoma, kad verslu užsiimančio žmogaus pagrindinė turtinių interesų vieta sutampa su pagrindine jo verslo vieta, o paprasto piliečio – su jo gyvenamąja vieta. Neužtektų tik nuvykti į šią šalį, joje reikėtų sukurti minimalius socialinius-ekonominius ryšius: pragyventi tam tikrą laiko tarpą, dirbti, turėti finansinių ir kitų interesų, mokėti mokesčius.
Bankroto procedūrą Anglijoje gali pradėti pats nemokus fizinis asmuo ar jo kreditoriai, kai žmogaus skola, kurios jis nesugeba grąžinti, yra ne mažesnė negu 750 svaro sterlingų. Jei asmuo yra nemokus, teismas priima įsakymą dėl bankroto, apie tai paskelbiama spaudoje. Paskirtas bankroto administratorius apie pradėtą bankroto procedūrą informuoja ir kitus skolininko kreditorius. Skolininkas bankroto administratoriui turi suteikti visą informaciją apie savo finansinius sandorius, turtą ir kreditorius, o pastarasis į savo žinią perima visą skolininko turto valdymą, išskyrus kai kuriuos asmeninius daiktus.
Pradėta bankroto procedūra sukelia tam tikrų nepatogumų – jos metu žmogui yra apribota galimybė naudotis banko sąskaitomis ir mokamosiomis kortelėmis, jis negali tiesiogiai atsiskaityti su kreditoriais ir skolintis didesnę negu 500 svaro sterlingų sumą, neatskleidus, kad vykdoma jo bankroto procedūra. Vykstant bankroto procedūrai, skolininkas gali būti kviečiamas į teismą paaiškinti, kodėl susidarė skola, o jei atsisako bendradarbiauti su administratoriumi ar teismu, jis gali būti suimtas. Visa bankroto procedūra įprastai trunka 12 mėnesių ir baigiasi atleidimu nuo prievolių vykdymo. Tačiau A. Smaliukas pažymėjo, kad skolininkas nėra atleidžiamas nuo visų iki bankroto procedūros pabaigos neįvykdytų turtinių prievolių vykdymo, pavyzdžiui, jam ir po bankroto paskelbimo reikia vykdyti prievoles, kilusias dėl neteisėtų nesąžiningų skolininko veiksmų.
Žmogui persikėlus į Didžiąją Britaniją ir joje nusprendus inicijuoti bankroto procedūrą, Lietuvoje likę kreditoriai iš pradžių turėtų įsitraukti į bankroto procesą būtent Anglijoje. A. Smaliuko manymu, kreditoriai Anglijos teismo sprendimą dėl bankroto procedūros pradėjimo pirmiausia galėtų ginčyti tuo argumentu, kad iš tiesų skolininko pagrindinė turtinių interesų vieta yra Lietuvoje.
Žada taikyti visiems
Šalies bankai kalbas apie fizinių asmenų bankroto įstatymą iki šiol sutikdavo be didelio entuziazmo. Tiek Lietuvos bankas, tiek Lietuvos bankų asociacijos atstovai ne kartą kalbėjo, kad priimtas įstatymas galėtų sutrikdyti šalies finansų sistemos stabilumą, o mažų mažiausiai pabrangintų naujai išduodamas paskolas. Vis dėlto suprasdami, kad Lietuva amžinai teisinio reguliavimo užribyje likti negalės, bankų atstovai bent norėtų, kad fizinių asmenų bankroto įstatymas būtų taikomas tik po jo įsigaliojimo datos prisiimtiems įsipareigojimams. Ūkio ministras Dainius Kreivys turi kitokią nuomonę. Jo teigimu, galimybės bankrutuoti turi būti sudaromos visiems piliečiams, nepriklausomai nuo to, kada jie yra prisiėmę įsipareigojimus. Kas ims viršų, paaiškės tada, kai minėto įstatymo projektas pasieks Seimą. Tikimasi, kad tai galėtų įvykti kitų metų antroje pusėje.
A. Smaliukas taip pat linkęs manyti, kad fizinių asmenų bankroto įstatymas turėtų būti taikomas visoms hipoteka ar turto įkeitimu neužtikrintoms prievolėms, nepriklausomai nuo jų atsiradimo momento. „Fizinių asmenų bankroto įstatymas negali atleisti skolininko nuo hipoteka ar įkeitimu užtikrintų įsipareigojimų vykdymo, todėl jis negali sugriauti Lietuvos bankinės sistemos ir tapti įrankiu nemokėti būsto paskolų“, – teigė advokatas.
Jis pridūrė, kad fizinių asmenų bankroto įstatymuose yra numatomi įvairūs saugikliai, kad jais nebūtų piktnaudžiaujama. Dažniausiai pasitaikanti nuostata – tai draudimas bankrutuoti nesąžiningam skolininkui, tarp kitų galimų saugiklių – griežti bankroto pagrindai, galimybė bankrutuoti ribotą kartų kiekį, neigiami bankroto procedūros padariniai, atgrasantys skolininką nuo nepagrįsto noro bankrutuoti savo iniciatyva.
Tiesa, Lietuvoje net ir įsigaliojęs fizinių asmenų bankroto įstatymas, jeigu jis nustatytų itin sudėtingą bankroto procedūrą, neužkirstų kelio bankroto turizmui. Jei nepakeliamų įsipareigojimų bus kur kas lengviau atsikratyti kitoje šalyje, tai joje tai daryti bus racionaliau. Tokį variantą renkasi kai kurie vokiečiai ir užuot bankrutavę savo šalyje jie vyksta į Ispaniją ar Angliją. Kita vertus, vargu ar lietuviai pultų miniomis bankrutuoti tiek Lietuvoje, tiek užsienio šalyse. Kol kas apie bankroto teise kitose šalyse pasinaudojusius piliečius nėra girdėję nei Vyriausybės atstovai, nei teisininkai, nei bankininkai. Galbūt nuo ekonominių sunkumų praėjo per mažai laiko, galbūt bankai, jų pačių žodžiais tariant, taiko lanksčią politiką sunkumų turinčių skolininkų atžvilgiu. Šiaip ar taip bankrotas išlieka kraštutine alternatyva ir šį variantą pasirinkę žmonės turi būti pasiruošę didelėms permainoms.
