Visi Seimo nariai formaliai yra lygūs. Tačiau jų atstovaujamų rinkėjų skaičius skiriasi gana smarkiai. Labiausiai „apkrauti“ atsakomybe Vilniuje renkami Seimo nariai, mažiausiai – Kelmės, Ignalinos–Švenčionių bei Akmenės–Joniškio apygardose išrinkti tautos atstovai.
Prieš kiekvienus rinkimus Vyriausioji rinkimų komisija (VRK) perbraižo rinkimų apygardų ir apylinkių ribas. Vienose apygardose atsiranda naujų adresų, kuriuos reikia priskirti konkrečioms apylinkėms, kitose – rinkėjų skaičius tampa per didelis, tad jį reikia perduoti kuriai nors mažesnei rinkimų apygardai. Šiemet taip pat teko perskirstyti šešių apygardų rinkėjus, kad jų skaičius atitiktų Seimo rinkimų įstatymo reikalavimus. Jame numatyta, kad numatytas rinkėjų skaičius nebūtų daugiau kaip 20 proc. didesnis arba mažesnis nei visose rinkimų apygardose esantis vidurkis. 2012 m. pradžioje paskaičiuota, kad vidutinis rinkėjų skaičius vienoje apygardoje – 36 804. Todėl vienoje apygardoje gali būti mažiausiai 29 444, o daugiausia – 44 164 rinkėjai.
Šių metų sausio mėnesį VRK, remdamasi gyventojų registro duomenimis apie deklaruotą gyvenamąją vietą, nustatė, kad keturiose apygardose rinkėjų skaičius yra per didelis. Vilniuje, Fabijoniškių apygardoje, buvo registruoti 45 063 rinkėjai, Justiniškių – 44 641 rinkėjas. Šalia Vilniaus rinkėjų perteklius užfiksuotas dviejose apygardose: Širvintų–Vilniaus (44 885 rinkėjai) ir Vilniaus–Trakų (44 998). Tokia situacija atspindi demografinius pokyčius – Vilnius išlieka bene vienintelis augantis Lietuvos miestas, o aplinkiniai rajonai plečiasi dėl gyventojų norų išsikelti gyventi į užmiestį. Mažiausias galimas rinkėjų skaičiaus ribas buvo peržengusi Kelmės (29 353 rinkėjai) ir Kauno centro apygarda (29 317 rinkėjų).
VRK savo sprendimais kosmetiškai perskirstė šias rinkimų apygardas ir taip sukėlė kai kurių partijų nepasitenkinimą. Lietuvos lenkų rinkimų akcija (LLRA) ėmė purkštauti, kad Vilniaus–Trakų ir Širvintų–Vilniaus apygardų sumažinimas „atėmė“ iš jų po keletą šimtų lenkų tautybės rinkėjų. Anot LLRA lyderio Valdemaro Tomaševskio, taip pažeidinėjamos tarptautinės konvencijos, kuriose nurodyta, kad rinkimų apygardų ribos turi sutapti su ribomis, kur gausiai gyvena tautinės mažumos. V. Tomaševskis pageidautų, kad būtų iš esmės perbraižytos rinkimų apygardos ribos Vilniuje ir Vilniaus krašte, pavyzdžiui, kad atsirastų atskira Šalčininkų apygarda, o Vilniuje būtų padidintas apygardų skaičius.
VRK pirmininkas Zenonas Vaigauskas atmeta priekaištus dėl tariamai tendencingo ir prieš tautines mažumas nukreipto dabartinio rinkėjų perskirstymo, nes kitai rinkimų apygardai buvo „dovanoti“ tik keli šimtai potencialių rinkėjų, o tai neturėtų daryti jokios ženklesnės įtakos rinkimų rezultatams. Kita vertus, Z. Vaigauskas pripažino, kad Vilniuje rinkimų apygardos tapo per didelės ir būtų gerai jas iš esmės perskirstyti, galbūt vietoje dabartinių 10 sudarant 11 ar 12 apygardų. Tačiau toks perskirstymas prieš pat rinkimus, anot VRK pirmininko, įneštų daug sumaišties, todėl tai būtų galima padaryti nebent iškart po rinkimų rudenį.
Politologė Jūratė Novagrockienė teigia, kad tokie rinkėjų skaičiaus skirtumai tarp rinkimų apygardų tikrai kelia klausimų dėl demokratijos ir atstovavimo teisingumo. „Galima teigti, kad kai kurie rinkėjai tampa nuskriausti, jei jų rinkimų apygarda yra gerokai didesnė. Tačiau tokių klausimų, kaip kuo teisingiau užtikrinti atstovavimo principą, kyla nuolat – nes reikia surasti būdą, sistemą, kuri kuo proporcingiau leistų parlamente atstovauti ne tik skirtingoms geografinėms vietovėms, bet ir etninėms grupėms, socialiniams sluoksniams, galiausiai net skirtingoms demografinėms grupėms“, – aiškina J. Novagrockienė.
Vis dėlto, jos nuomone, tikrai keista, kad, matydami didėjančius skirtumus tarp rinkimų apygardų, nei VRK, nei Seimo nariai nesiėmė siūlyti keisti rinkimų įstatymo. „Gali būti, kad buvo neva laukiama naujos komisijos sudėties ar net naujo VRK vadovo, o dabar jau per vėlu kažką iš esmės kaitalioti“, – apibendrina J. Novagrockienė.
Vilniuje – per didelės apygardos
Šiuo metu visos Vilniaus rinkimų apygardos yra didesnės už šalies vidurkį. Vilniuje vienmandatėse apygardose išrinkti Seimo nariai atstovauja vidutiniškai 41 tūkst. rinkėjų. Rekordininkė šioje srityje yra dabartinė Seimo pirmininkė Irena Degutienė, 2008 m. kandidatavusi Naujamiesčio apygardoje, kurioje tuo metu buvo registruota daugiau kaip 51 tūkst. rinkimų teisę turinčių Lietuvos piliečių. Šis rekordas buvo pasiektas dėl Naujamiesčio apygardos specifikos, mat joje yra skaičiuojami užsienyje balsavusių piliečių balsai.
Pagal Lietuvos Seimo rinkimų įstatymą užsienyje esantys piliečiai įrašomi į tos vienmandatės rinkimų apygardos rinkėjų sąrašą, kurios teritorijoje yra Seimas. Taip 2008 m. prie išties Naujamiesčio apygardos teritorijoje gyvenančių rinkėjų prisijungė daugiau kaip 16 tūkst. užsienyje galėjusių balsuoti rinkėjų.
Kituose miestuose išrinkti Seimo nariai gali džiaugtis kiek mažesne atsakomybe, nes jiems tenka atstovauti kartais ir dešimčia tūkstančių mažiau rinkėjų nei išrinktiesiems Vilniuje. Pavyzdžiui, Kaune yra 8 rinkimų apygardos, kuriose rinkėjų skaičius siekia vidutiniškai tik apie 33,8 tūkst., Šiauliuose yra 3 rinkimų apygardos, kurios – vidutiniškai 31,6 tūkst. rinkėjų.
Dar didesnis atotrūkis tarp Vilniaus ir kitų Lietuvos miestų bei rajonų išryškėtų, jei atsižvelgtume į demografines tendencijas, kurios ne visuomet tiksliai atsispindi rinkimų komisijų sąrašuose. Rinkimų sąrašai sudaromi remiantis oficialiais gyventojų registro duomenimis apie deklaruotą gyvenamąją vietą. Jie gali būti gerokai pasenę ir neatspindėti emigracijos mastų. Gyventojų surašymo duomenys leidžia palyginti tokius skirtumus. Pavyzdžiui, Šiauliuose 2001 m. gyventojų surašymo metu gyveno 133,9 tūkst. žmonių, o 2011 m. – 113,1 tūkst. (arba 15,5 proc. mažiau). Jei lygintume Šiaulių rinkimų apygardų rinkėjų sąrašus, jų pokyčiai buvo gerokai mažesni – 2000 m. rudenį Seimo rinkimų sąrašuose buvo 99,9 tūkst. rinkėjų, o 2012 m. – 94,9 tūkst. (arba tik 5 proc. mažiau nei 2000 m.). Jei laikytumės prielaidos, kad iš miesto išvyksta proporcingas skaičius rinkimų teisę turinčių piliečių, tai būtų akivaizdu, kad dabartiniai rinkimų sąrašai yra išpūsti.
„Anksčiau ar vėliau ateis laikas, kai reikės labai rimtai imtis rinkimų apygardų perbraižymo, – teigia Z. Vaigauskas. – Tačiau tokie dalykai visuomet yra labai skausmingi. Būtų geriausia, jei apygardų perskirstymas vyktų kuo anksčiau prieš rinkimus, kad tam galėtų pasirengti ir politikai, ir gyventojai.“
Atsižvelgus į realią situaciją, gali tekti jau ne kosmetiškai, o labai radikaliai perskirstyti rinkimų apygardų ribas. Pagal preliminarius gyventojų surašymo duomenis galima manyti, kad Vilniuje ir Vilniaus rajone turėtų būti renkami bemaž penktadalis visų Seimo narių iš dabar 71 vienmandatėse apygardose konkuruojančių kandidatų (t. y. 14 Seimo narių vietoj dabartinių 11), nes tik šiame regione gyventojų skaičius kito nedaug. Visur kitur Lietuvoje gyventojų sumažėjo vidutiniškai po 12 proc.
Užsienyje balsuoja pasyviai
Dar viena „neteisybė“ skirstant Seimo narių mandatus susijusi su užsienyje gyvenančių Lietuvos piliečių atstovavimu. Šiuo metu Lietuvos atstovybėse užsienyje, VRK duomenimis, galėtų balsuoti bent jau apie 162 tūkst. Lietuvos rinkėjų – tiek yra formaliai deklaravę savo išvykimą šalies piliečių. Taip pat užsienyje gali balsuoti laikinai išvykę Lietuvos piliečiai, kurie balsavimo paštu laikotarpiu ir rinkimų dieną negali sugrįžti į Lietuvą. Atstovybės užsienyje turi pateikti rinkėjų sąrašus likus ne mažiau kaip 15 dienų iki rinkimų datos.
Tačiau realiai balsuojančių užsienyje skaičius yra labai mažas, mat į rinkėjų sąrašus diplomatinėse atstovybėse gali būti įtraukti tik tokį norą pareiškę gyventojai. 2008 m. Seimo rinkimuose į sąrašus įtrauktų piliečių, esančių užsienyje, buvo tik kiek daugiau nei 16 tūkst., iš jų rinkimuose realiai dalyvavo tik 10 tūkst. (didžioji dalis balsų buvo išsiųsta paštu). Prezidento rinkimuose 2009 m. jau buvo 19,8 tūkst. piliečių, ketinančių balsuoti, iš jų balsavo 15,2 tūkst. rinkėjų.
„Jei užsienyje balsuojančių piliečių skaičius didės tokiais tempais, tai tikrai gali labai iškreipti Naujamiesčio apygardos gyventojų pasirinkimą, – teigia J. Novagrockienė. – Juk nuolatiniai, sėslūs Naujamiesčio gyventojai gali turėti visai kitokią nuomonę dėl kandidatų, kas jiems atstovautų geriausiai, nei užsienyje esantys rinkėjai.“
Naujamiesčio gyventojai gali tiesiog prarasti savo atstovą Seime, nes vis didesnę įtaką rezultatams turės užsienyje balsuojantys piliečiai. Anot politologės, šią problemą galbūt būtų galima išspręsti labiau „išmėtant“ užsienyje balsuojančių piliečių balsus po keletą rinkimų apygardų.
Visi šie rinkėjai Seimo rinkimuose yra priversti balsuoti už Naujamiesčio rinkimų apygardoje keliamus kandidatus. Jau kurį laiką bandoma siūlyti, kad užsienyje gyvenantiems piliečiams būtų kuriama atskira apygarda, tačiau kol kas VRK tam nemato būtinybės – neva piliečių registravimasis prieš rinkimus rodo, kad tokia apygarda nesurinktų minimalaus rinkėjų skaičiaus.
„Nors užsienyje balsuojančių rinkėjų skaičius didėja, ne taip sparčiai, kaip galėtų, – teigia Z. Vaigauskas. – Net optimistiniais vertinimais, šiemet rinkimuose galėtų būti registruota iki 25 tūkst. rinkėjų, galinčių balsuoti užsienyje.“ Todėl kol kas esminių pokyčių dėl šios rinkimų apygardos nebus, nors jau senokai ir Pasaulio lietuvių bendruomenė prašo atskiros rinkimų apygardos užsienyje gyvenantiems rinkėjams. Pasak Z. Vaigausko, būtų galima tikėtis reikšmingesnių pokyčių nebent praplėtus balsavimo galimybes, pavyzdžiui, įvedus elektroninį balsavimą.
