Savaitgalį pasaulį sukrėtusi ir toliau tebekrečianti dabar jau buvusios Tarptautinio valiutos fondo (TVF) vadovo Dominique‘o Strausso-Kahno viešnagė Niujorke verčia Prancūzijos žiniasklaidą kalbėti apie seisminius smūgius euro zonoje ir tarptautinėje finansų institucijoje. Bet į sekso skandalą įsivėlęs prancūzas kone labiausiai sudrebino Prancūzijos politinės kairės stovyklą.
„Le Monde“
DSK skandalo atgarsiai Prancūzijos politinėse stovyklose
Kaip rašo prancūzų dienraštis „Le Monde“, šalies Socialistų partija tikriausiai galutinai prarado savo kandidatą, kuris turėjo daugiausia šansų laimėti prieš dabartinį prezidentą Nicolas Sarkozy per kitais metais vyksiančius prezidento rinkimus. Su Dominique‘u Straussu-Kahnu (DSK) priešakyje partija galėjo tikėtis išvengti gėdingo 2002 m. balandžio 21-osios istorijos pasikartojimo, kai socialistų kandidatui iš prezidento rinkimų maratono teko pasitraukti jau po pirmo turo.
Kaip pastebi dienraštis, apklausose DSK buvo vertinamas už savo tarptautinį statusą ir sugebėjimą ieškoti sutarimo net politinės kairės užribyje.
Prancūzijos socialistų partijai, vis dar tebeieškančiai tinkamo pretendento į 2012 m. prezidento rinkimus, paguodos teikia tai, kad DSK nebuvo oficialus partijos kandidatas į Eliziejaus rūmus. Taigi dar neturėdama vado, partija jo paprasčiausiai ir negalėjo prarasti; be to, socialistai apskritai neranda objektyvių priežasčių kalbėti apie kokį nors partijos pozicijų silpnėjimą.
Pasak „Le Monde“, DSK pasitraukus Socialistų partijos kandidatų, kurie galėtų jai atstovauti prezidento rinkimuose, sąrašo, Prancūzijos politinės kairės stovykloje užvirs aršios varžybos tarp likusių pretendentų. Nors viešai Prancūzijos socialistai ir bando rodyti šeiminį sutarimą, partijos viduje kunkuliuoja asmeniniai ir įsisenėję pykčiai tarp didžiųjų partijos lyderių.
Kol kas skaičiuojami trys oficialūs pretendentai: François Hollande’as, Ségolène Royale ir Arnaudas Montebourgas. Kaip rašo „Le Monde“, vis daugiau spaudimo neišvengiamai jaučia ir dabartinė Socialistų partijos pirmoji sekretorė Martine Aubry, kuriai kelti savo kandidatūrą trukdė su DSK sudarytas „paktas“.
N. Sarkozy šalininkai, valdančiosios dešinės atstovai, linkę nieko nekomentuoti, nesileisti į kalbas apie „pažemintą Prancūziją“ ir gerbti nekaltumo prezumpcijos principą.
Vis dėlto kai kuriems ministrams nepavyko išlaikyti liežuvio už dantų. Pasak ekologijos, tvaraus vystymo, transporto ir būsto reikalų ministrės Nathalie Kosciusko-Morizet, jau dabar galima kalbėti apie dvi aukas – „manomą“ ir jau „patvirtintą“. Arba, kitaip tariant, apie Niujorko viešbučio kambarinę ir Prancūzijos valstybę. Dienraštis taip pat cituoja gynybos ministrą Gerardą Longuetą, kuris neslėpė, jog galima suprasti ir kai kurių dešiniųjų politikų slaptus džiūgavimus – ypač dėl įkyrėjusio Socialistų partijos narių pamokslavimo. „Le Monde“ teigimu, N. Sarkozy su savo artima aplinka jau dalijasi įspūdžiais apie Socialistų partijos jau pralaimėtą moralinį mūšį.
„Le Figaro“
Įspėjimas Prancūzijos žinių televizijos kanalams
Nuo sekmadienio prancūzai gali stebėti „neapdorotą“ realybę, kurią transliuoja amerikiečių teisingumo sistema, – surakinto ir policijos lydimo DSK vaizdus bei ištraukas iš jo teisinio proceso.
Toks tikrove dvelkiantis scenarijus būtų neįsivaizduojamas Prancūzijoje, kurioje draudžiama filmuoti teismo procesus dėl nekaltumo prezumpcijos. Prancūzijoje taip pat draudžiama platinti vaizdus, kuriuose matytųsi baudžiamojon atsakomybėn patrauktas, bet oficialaus teismo nuosprendžio dar neišgirdęs konkretus asmuo su antrankiais, kitomis jo laisvą judėjimą varžančiomis priemonėmis ar laikino sulaikymo sąlygomis. Už įstatymo pažeidimą gresia 15 tūkst. eurų bauda.
Kaip praneša dienraštis „Le Figaro“, DSK advokatas Dominique‘as de Leusse‘as neatmeta galimybės iškelti bylą prancūzų žiniasklaidos veikėjams, kurie bus nusižengę šiam įstatymui. Taigi nacionalinė Vyriausioji audiovizualinė tarnyba buvo priversta prancūzų televizijos kanalams priminti šalyje galiojančią tvarką. Tarybos atstovai juos paragino santūriau rodyti iš Niujorko plaukiančius vaizdus.
Kai kurie žiniasklaidos veikėjai prieštarauja, kad minėtas įstatymas yra nesuderinamas su teise informuoti, o nerodyti vaizdų, kuriuose matomas surakintas DSK, būtų tiesiog „profesinis nusižengimas“.
„Le Monde“
Mūšis dėl TVF vadovo posto bus aršus
Dar net oficialiai nepaskelbus apie DSK atsistatydinimą užvirė mūšis tarp norinčiųjų TVF vadovo krėsle matyti savo kandidatą. Pasak dienraščio „Le Monde, jau pirmadienį vokiečių kanclerė Angela Merkel paskelbė, jog susiklosčius tokiai situacijai, esama „gerų priežasčių“ tvirtinti, kad Europa turi „gerų kandidatų“. Europos Komisijos pirmininko José Manuelio Barroso manymu, ES turėtų pasiūlyti kandidatą, jeigu atsilaisvins TVF vadovo vieta.
Tokios deklaracijos išduoda europiečių susirūpinimą dėl tikimybės prarasti TVF vairą, prie kurio jie sėdi nuo pat organizacijos įkūrimo pradžios 1944 m. TVF šiuo metu stengiasi įgyvendinti valdymo reformą, kuria siekiama, kad besivystančių šalių interesų atstovavimas organizacijoje atitiktų jų vis didėjantį svorį pasaulinėje ekonomikoje. Taigi jų kvotos ir balso teisė jau spėjo šiek tiek išaugti.
Į vadovo krėslą atsisėdus DSK, tarp valstybių narių galiojo žodinis susitarimas, jog kitas pretendentas nebus automatiškai renkamas iš europiečių gretų. Besivystančių šalių nauja ambicija vadovauti TVF, tapusiam „pasaulio finansų ministerijos embrionu“, ypač po ilgalaikio ultraliberalaus modelio nesėkmių, jaučiama vis stipriau.
Pasak „Le Monde“, amerikiečiai supranta besivystančias šalis ir turėtų palaikyti jų pusę. Vašingtone girdimi trys vardai: buvusio Pietų Afrikos Respublikos finansų ministro Trevoro Manuelio, taip pat buvusio turkų finansų ministro ir Jungtinių Tautų Vystymosi programos vadovo Kemalio Derviso bei Singapūro finansų ministro Tharmano Shanmugaratnamo. Svarbūs TVF sprendimai reikalauja 85 proc. balsų pritarimo, o Vašingtonui priklauso 17 proc. balsų, taigi jis turi faktinę veto teisę ir gali blokuoti bet kokią kandidatūrą.
Vieningos Europos svoris siekia apie 30 proc. balsų, o TVF administracinėje taryboje europiečiams priklauso 9 iš 24 vietų. Tiesa, kol kas Europos valstybių balsas neskamba vieningai: vokiečių gretose minimi buvusio finansų ministro socialdemokrato Peero Steinbrücko ir buvusio Vokietijos centrinio banko vadovo Axelio Weberio vardai; tarp britų girdisi buvusio premjero Gordono Browno vardas; o prancūzai svarsto finansų ministrės Christine Lagarde kandidatūrą.
