Aštuntajame dešimtmetyje Pasaulio bankas savo ataskaitose apie valstybes negalėdavo minėti žodžio „korupcija“, nes tai prilyginta kišimuisi į suverenią valdymo sritį. Šiandien finansų krizės ar Fukušimos avarijos atskleistas korumpuotas privačiojo sektoriaus valdymas verčia peržengti verslo privatumo tabu ir net įstatymais kelti skaidrumo reikalavimus. Apie tai IQ kalbėjosi su buvusiu Pasaulio banko instituto vadovu Danieliu Kaufmannu, kuris šiuo metu dirba prestižinėje JAV įsikūrusioje idėjų kalvėje „Brookings Institution“.
– Kaip tvarkytis su verslo, kurio viena svarbiausių dalių yra tarptautinės kompanijos, skaidrumo trūkumu?
– Pastaruosius pusantrų metų gyvuoja viena labai svarbi įstatymų leidybos iniciatyva. Jos ėmėsi JAV, įpareigojusios bet kurią įmonę, susijusią su nafta, dujomis ir mineralais, jei ši nori būti listinguojama akcijų biržoje, būti visiškai skaidrią ir atskleisti visus savo mokėjimus JAV ar užsienio vyriausybėms. Tai yra dalis Doddo–Franko finansų sektoriaus reformos įstatymo, kuris sukurtas kaip atsakymas į finansų krizę.
JAV Kongresas priėmė įstatymą, tačiau įgyvendinimo aktai užtruko dėl stipraus naftos ir kai kurių kitų įmonių pasipriešinimo. Lobistai siekia, kad įgyvendinimo priemonės būtų labai silpnos. Ši istorija, tikiuosi, baigsis rugpjūčio 22 d., kai taisyklės turėtų būti paviešintos.
Po to, kai JAV žengė žingsnį į priekį, tokios organizacijos kaip „Revenue Watch“ labai aktyviai dirba Europoje. Briuselyje rengiami labai panašūs aktai, kuriais tokie atvirumo įpareigojimai būtų taikomi tarptautinėms įmonėms, listinguojamoms Europoje. Tikėtina, kad jie bus stiprūs ir galbūt stipresni nei JAV, bet kol kas labai atidžiai stebima, kas vyksta Amerikoje – jei ten reguliavimas bus stiprus, Europai bus spaudžiama sekti iš paskos. Jei viena svarbi valstybė imasi iniciatyvos, tai kitoms rimtoms valstybėms ar jų grupėms sunku susilaikyti ir neiti tuo pačiu keliu. Tai turės įtakos Londono akcijų biržai, jau daromi parengiamieji žingsniai Azijoje – Korėjoje, net Honkonge ir galbūt ateityje Šanchajuje. Tai tik pavyzdys, kaip viena iniciatyva gali turėti įtakos visame pasaulyje.
– Taigi valstybė išlieka svarbiausias veikėjas, kuris ir turi priimti sprendimą.
– Tokiam dalykui nereikia visų valstybių, nereikia teisinių susitarimų, tokių kaip Jungtinių Tautų konvencija prieš korupciją, kurią pasirašo 150 valstybių. Didžiosioms tarptautinėms kompanijoms svarbu tai, kur jos įsikūrusios ir kur jos listinguojamos. Taigi daugybės valstybių nereikia – svarbios yra tik kelios. Svarbu tai, kur yra finansiniai centrai.
Antra, JAV šis įstatymas nebūtų priimtas, jei ne milžiniškas nevyriausybinių organizacijų, kurios propagavo ir glaudžiai dirbo su kai kuriais permainų siekiančiais senatoriais bei Kongreso nariais, darbas. Šis spaudimas tęsiasi Europoje. Taigi tai įvyksta ne dėl to, kad kažkam vyriausybėje ar parlamente kyla mintis.
Dar vienas būdas, kaip galima sukurti spaudimą įmonėms, yra panašus į tai, kas daroma su valstybėmis, – reitinguoti jas. Ateityje tokios institucijos kaip „Transparency International“, „Revenue Watch“, galės užsiimti šiuo darbu. Dabar investuotojai, įvairios grupės, pavyzdžiui, pensijų fondai, labai atidžiai stebi, ar įmonės elgiasi sąžiningai.
Įmonės galės sau užduoti klausimą: ar mes norime būti tam tikro sąrašo apačioje? Taip atsitiko, kai mes pradėjome skelbti valdymo indikatorius. Pavyzdžiui, Kirgizijos vicepremjeras labai greitai atvyko pas mane – labai mandagiai, labai protingai, žinodamas visus skaičius. Jis sako: man svarbu žinoti, kaip šis tyrimas atliktas, nes tai svarbus įrankis ginti ir stumti reformas savo vyriausybėje, nes ne visi yra įtikinti, dauguma sako, kad mes padarėme pakankamai. Taip pat kai kurie Rusijos reformuotojai praeityje kreipėsi norėdami turėti šį įrankį ir parodyti, kad jie nepadarė pakankamai. Kai pradedi skelbti reitingus, žmonės ateina, pradeda užduoti klausimus, nes pasaulis tampa aiškiau apšviestas. Jokia įmonė nenorėtų būti reitingo apačioje, nes to kaina – jų reputacija.
– O kaip dėl finansų institucijų? Ar „Goldman Sachs“, LIBOR skandalai ves prie tų pačių išvadų?
– Yra panašumų, bet yra ir skirtumų. Panašumas tas, kad reputacijos rizika yra labai svarbi ir ji turi reikšmės rinkose. Bet rizikos vertinimo agentūros po „Barclays“ skandalo dėl manipuliavimo LIBOR bankui nustatė neigiamą kredito reitingo perspektyvą, be to, smuko „Barclays“ akcijų kaina. Taigi rinkos šneka ir tai turi didžiulę kainą. Baudos, kurias turės sumokėti šie didžiuliai bankai, yra tik grašiai. Kaina yra ne finansinė, o reputacinė: kaip jais galima pasitikėti?
Taigi skirtumas tas, kad jiems nereikia atskiro nevyriausybinių organizacijų ar akademikų reitingo, nes tai daro rinkos. Jei rytoj kokia nors nevyriausybinė organizacija paskelbtų finansinių institucijų reitingą, kad vienas bankas sąžiningesnis, o „Barclays“ mažiau sąžiningas, tai rinkos sakytų: o kas čia naujo? Tačiau naftos, dujų ir kasybos sektoriuje nėra labai gerai žinoma, kas elgiasi geriau ar prasčiau. Taigi yra sričių, kur verta eiti ir dėti papildomų pastangų.
– Bet tirti įmones yra sunku, nes jos uždaros.
– Tiriant valstybes yra daugybė šaltinių, pavyzdžiui, ką apie korupciją šalyje sako verslas, ką sako piliečiai, ką sako ekspertai. Reikia atlikti daug namų darbų, kad apibendrintum visus šiuos duomenis, bet duomenų apskritai yra. Tiriant įmonių sąžiningumą daugiau vertinami oficialūs formalumai. Gali atlikti tyrimą iš išorės – kokios yra taisyklės, elgesio kodeksai – ir visa tai gali būti gerai. Tačiau galiausiai kas nors gali būti blogai įgyvendinimo srityje: jei, pavyzdžiui, vadovybė nepateikia aiškių nurodymų. Praeityje buvo didžiulių korupcijos skandalų „Siemens“, nors ši buvo viena iš esminių veikėjų antikorupcinėse grupėse ir net gavo apdovanojimų už verslo atsakomybę.
– Pagal Pasaulio banko institute jūsų atliktus skaičiavimus, jei atstumą tarp labiausiai korumpuotos ir skaidriausiai valdomos valstybės padalytume į penkias dalis, tai šalis, žengianti per vieną padalą aukštyn, gali uždirbti 300 proc. dividendų arba, pavyzdžiui, sumažinti kūdikių mirčių skaičių dviem trečdaliais. Kaip susiejate valstybės korupcijos lygį su šiais skaičiais?
– Šįryt paskaitoje rodžiau pavyzdį apie daugybės milijonų vertės batų fabriką, kuris turėjo būti statomas Tanzanijoje devintajame dešimtmetyje, naudojant daugybę užsienio paramos ir Pasaulio banko pinigų. Tai turėjo būti didžiausias batų fabrikas pasaulyje. Galiausiai pinigai buvo visiškai iššvaistyti, panaudoti korumpuotai ir pastatytas tik milžiniškas angaras. Šalis tik įbrido giliau į skolas, o fabrikas nepardavė nė vienos poros batų. Tanzanija ir kitos šalys atliko tam tikrų reformų ir, jei tokia paskola būtų suteikta šiandien, tikėtina, kad būtų sukurta labai produktyvi bendrovė. Tai ir yra skirtumas tarp labai korumpuotos aplinkos ir mažiau korumpuotos aplinkos.
Valstybėje visą laiką yra kažkiek korupcijos. Bet mes nustatėme, kad labai korumpuotose vietose, jei vykdomos reformos, dėl visų naujų projektų, išlaidų, galimybių atsirasti naujiems verslininkams bei investicijų BVP vienam gyventojui gali padidėti tris kartus. Tai mes vadiname 300 proc. vystymosi dėl gero valdymo dividendais. Arba korupcijos kontrolės dividendais. Korupcijos kontrolė reiškia, kad valstybė, kurioje šiandien BVP vienam asmeniui yra 10 tūkst. dolerių, ateityje – tai gali būti po 20 metų, nes šie vaisiai bręsta ilgai – gali tapti 30 tūkst. dolerių. Tai vidutiniškai. Yra daugybė kitų pavyzdžių, tai tik vienas iš jų.
Kartais žmonės sako: labai įdomu, bet tai tik kažkoks abstraktus akademinis pratimas. Leiskite pasakyti, kad aš esu kylančios ekonomikos – Čilės – pilietis. Kai buvau jaunas, mano šalis buvo skurdi. Autokratui Pinochetui paliekant valdžią 1989 m. skurdo lygis Čilėje siekė 45 proc. Šiandien – mažiau nei 14 proc. Per 20 metų šalis gali žengti į priekį ir dėl geresnio valdymo pasiekti labai daug.
– Pats esate iš Čilės. Kaip jūsų šaliai tai pavyko?
– Žinote, kartais Čilės atvejis vadinamas „Čilės stebuklu“. Mes atmetame šią sąvoką, nes stebuklas yra Dievo žingsnis, o Čilės atvejis neturi nieko bendra su tuo, kas yra viršuje. Tai drąsių žmonių, lyderių poelgiai, kurie pasakė, kad turime imtis labai sudėtingų politinių priemonių, kad užtenka pasiteisinimų, mes daugiau nenorime būti atsilikusi valstybė.
Ir tai nesusiję su ideologija. Socialistų vyriausybės po Pinocheto makroekonominiu atžvilgiu buvo labai konservatyvios. Čilė buvo labai konservatyvi dėl rinkos reformų, dėl vario resursų valdymo ir stabilizacijos fondo. Socialistų ir socialdemokratų vyriausybė buvo pakeista praėjus 20 metų po Pinocheto. Taigi tai buvo ne ideologijos klausimas, o įsitikinimas, kad norint būti konkurencingam globaliame pasaulyje reikia imti jautį už ragų ir atlikti reformas. Lyderiai, institucijos ir žmonės galėjo tai padaryti, bet ne stebuklas.
Atlikta daug sunkaus darbo, bet padaryta ne viskas. Šiuo metu vyksta protestai, nes švietimo sistema išlieka labai problemiška dėl nelygybės, taip pat šalyje tebėra didelė pajamų nelygybė. Nesakau, kad Čilė yra tobulas atvejis: yra kitų iššūkių, bet tai jau kito etapo iššūkiai ir problemos – ir gerai, kad jų turime.
Danielis Kaufmannas anksčiau vadovavo Pasaulio banko tyrimų padaliniui, taip pat Pasaulio banko misijai Ukrainoje. Šiuo metu jis dirba tyrėju JAV įsikūrusioje ir geriausia pasaulyje reitinguojamoje idėjų kalvėje „Brookings Institution“, o rudenį pradės vadovauti nevyriausybinei organizacijai „Revenue Watch“, kuri siekia kelti skaidrumo standartus naftos, dujų ir kasybos pramonėje, gerinti pajamų iš gavybos pasiskirstymą.
