Intensyvus tempas, sinchroniški šuoliai, sukiniai – tai „Compagnia Zappalà Danza“
Šiemet Tarptautinis šokio festivalis „Aura’21“ suteikė galimybę susipažinti su pasaulyje egzistuojančiomis šiuolaikinio šokio tendencijomis. Pamatėme: šiuolaikinio šokio horizontai nuolat plečiasi, maišosi su teatro, pinasi su naujausiomis technologijomis, reaguoja į dabarties aktualijas, arba atvirkščiai – mėgaujasi savaimine estetine šokio galia.
Pagavus muzikos ir plastikos gūsis spektaklyje „Instrumentas 1“ periodiškai buvo pertraukiamas saldžių intermedijų.
Penki Izraelio choreografų Yossi Bergo ir Odedo Grafo trupės šokėjai pakaitomis repuoja: „Aš esu grožio karalienė iš Venesuelos, kažkada buvau vyras“, „aš esu teroristas, šaunu į tuos, kurie man nepatinka“, „aš esu amerikietis komediantas. Spjaudausi, kai kalbu ir prakaituoju.“ Atlikėjų personažai keičiasi kas sekundę ir scenoje egzistuoja tol, kol judesio palydimas „aš esu…“ šaukinys nutyla užleisdamas vietą kitai tapatybei. Prieš tai savo veidus po įvairių gyvūnų kaukėmis slėpę šokėjai scenoje buvo „panda“, „kiškis“, „kiaulė“, „arklys“ ir „pingvinas“ – žvėrys, šokantys sinchronišką striptizą.
Spektaklio pradžioje ilgakojė konferansjė-„arklys“ deklamuoja nesąmonių poeziją, paremtą šmaikštaus rimo, o ne prasmės logika. Šou elementai, vokaliniai intarpai, šokėjo-„kiškio“ grasinimas žaisliniu vandens šautuvu kitiems „žvėrims“, regis, yra žaisminga dabartinės globalizacijos, visuotinio pasimetimo ir savo aiškius kontūrus praradusio kultūrinio identiteto išraiška.
Žanriškai žaviai pasiklydęs Izraelio šokėjų spektaklis sugeba žaisti žiūrovų emocijomis: nuo juoko permesti į graudulį. Emocinė dramaturgija, kuriama muzikos, nereikalauja racionalaus „kodėl“, kaip ir pateikiamas faktas: „Aš esu dantistas iš Danijos, darau daug klaidų.“
Nusmelkiantis sparnų plazdėjimas
Kauno šokio teatras „Aura“ šių metų premjeroje „Medėjos“ ėmėsi tamsios, visuomenės paraštėse egzistuojančios abortų problematikos. Choreografės Birutės Letukaitės spektaklis oficialiai remiasi antikine Euripido tragedija „Medėja“, tačiau iš šio klasikinio kūrinio paimamas tik spektaklio pagrindinei temai – vaikžudystei – reikalingas faktas: Medėja nužudė savo vaikus. Čia Medėjos tragedija virsta groteskišku, kolektyviniu moterystės konvejeriu: paprasčiausias noras būti laiminga-seksas-nėštumas-gimdymas-atsikratymas naujagimiu.
Visą spektaklį lydinti Antano Jasenkos muzika – slogi ir „nepatogi“, kaip ir pati tema. Soprano Skaidros Jančaitės įkūnijama mitinė Medėja savo atonalia žudikės daina dar labiau didina ore tvyrančią siaubo nuotaiką, tačiau dainininkės teatrališkas ir įkyrus, primygtinai spinduliuojamas „labai baisu“ kaip tik skatina atsipalaiduoti. Bevardžių moterų – „medėjų“ – ir jų vyrų paveikslus įkūnijantys „Auros“ šokėjai žavi savo technika, masinėmis, sinchroniškomis scenomis, gausiu ir įtaigiu plastiniu žodynu.
Paskutinėje scenoje iš anapusybės išnirusios baltos būtybės – nužudyti kūdikiai (dalyvauja mažamečiai „Auros“ teatro studijos auklėtiniai ir Kauno choreografijos mokyklos mokiniai) – atsigulusios ant grindų plaka alkūnėmis. Šis sunkus, desperatiškas garsas – angelais virtusių vaikų sparnų plazdėjimas – aiškiai išreiškia choreografės moralinę poziciją: šiuo šokio spektakliu beldžiamasi į dažnai tabu temas ignoruojančios, verčiau prieš jas užsimerkiančios visuomenės širdį.
Kūnai erdvėje ir laike
Du vengrų „Ferenc Feher“ vyrukai savo spektaklį pradėjo ir baigė pyrago valgymu. Tai, kas vyko tarp pirmo ir paskutinio jų menamos iškylos kąsnio, galima pavadinti fizikos kūnų sąveika erdvėje. Charakteringų šokėjų duetas judėjo prasilenkdami vienas su kitu, sukurdami įvairių situacijų seriją. Savo pasirodymo pavadinimui pasiskolinę vardą iš senovės Kinijos daoizmo veikalo „Tao Te“, judesius – iš kovos menų, gatvės šokio ir kasdienybės, tempą – iš komiksų atlikėjai sukūrė neįprastą plastinį kosmosą. Pernai spektaklis „Tao Te“ Vengrijoje apdovanotas prestižiniu XX a. šokėjo ir šokio teoretiko Rudolfo Labano, atradusio judesio užrašymo sistemą ir tyrinėjusio kūno judėjimą erdvėje, prizu. Ne veltui: „Ferenc Feher“ duetas R. Labano teoriniams kūno santykio su kitu kūnu ir erdve tyrinėjimams suteikė meninį pavidalą.
Tarptautinis bulgarų „Derida Dance“, vengrų „Pro Progressione“ ir lietuvių „Auros“ trupes suvienijęs projektas V.A.G. (idėja ir choreografija – Jiviko Jeliazkovo) taip pat gilinosi į kūno kaip fizikos kategorijos buvimą laike ir erdvėje. Tik šis tankiame elektroninio garsyno ir videoprojekcijų audinyje vykęs itin skirtingų kūnų judėjimas, kitaip nei filosofinis ir koncentruotas „Tao Te“, savo tyrinėjimus perpynė su skaitmeninėmis technologijomis.
Itališkas konfeti žiūrovams
Laikydamiesi viešųjų ryšių retorikos ir festivalio sklaidai būtino reklaminio patrauklumo „Aura’21“ rengėjai šiemet akcentavo neva moterišką auditoriją viliojantį faktą – dominuos vyrų trupės. Belgai „Compagnie Thor“ savo spektaklį „Mano mylimiesiems“ dedikavo grynajam šokiui. Afrikiečiai šokėjai spalvas keičiančioje erdvėje (apšvietimas ir scenografija – Thomas Beni) iš savo kūnų kūrė įvairias kompozicijas teigdami jų estetinės, o ne prasminės pusės svarbą. Raumeningi, atletiški kūnai kontrastavo su sakralia J. S. Bacho muzika sukurdami savotišką garso ir vaizdo neatitikimo efektą. Nuogi šokėjų torsai buvo nuolat aptempiami skirtingų spalvų marškinėliais, kas nenoromis visą spektaklį skatino sieti su savotišku striptizu – savo kūno aukojimu žiūrovų akims.
Kita vyrų trupė – italai „Compagnia Zappalà Danza“ – programėlėje savo spektaklį pristatė kaip dambrelio galimybių tyrimą. Už vos permatomos uždangos gyvai šiuo tradiciniu sicilietišku instrumentu grojantis Puccio Castrogiovanni išgavo stiprius, įtaigius garsus bei ritmus. Intensyvus šokėjų tempas, sinchroniški šuoliai, sukiniai, išsiskaidantys į fiziškai aktyvius solo, duetus, atrodė, kad daugialypiam dambrelio balsui suteikia vizualų pavidalą. Pagavus muzikos ir plastikos gūsis spektaklyje „Instrumentas 1“ periodiškai buvo pertraukiamas saldžių intermedijų: netikėtas subolavimas sėdmenimis, publikai siunčiami oro bučiniai, į mikrofoną pusbalsiu šnabždamas šokėjo tekstas… Lyg „Compagnia Zappalà Danza“ trupės vyrai atokvėpio minutėmis prisimintų, jog publikai būtina pamėtyti itališkų konfeti.
Muitinių postai sugriauti
Choreografės Agnijos Šeiko spektaklyje „Paikos mergaitės maldos“ trys šokėjos santūriais judesiais įtaigiai perteikė vienos moters vidinių išgyvenimų nuotaiką: asketišką, ilgesingą, neramią būseną. Romantizmo epochos suknias vilkinčios šokėjos, paslaptingai šnarėdamos ilgų rūbų klostėmis ir žvangindamos kardais, priminė iš XIX a. pabaigos drobių nužengusias paveikslų veikėjas. Vizualiai teatrališkas šokio spektaklis išsiskyrė medatyviu susitelkimu – lyg prieš akis vyktų apeigos.
Lenkų menininkų trijulė, pasivadinusi „Harakiri Farmers“, savo spektakliu „Optimisto testamentas“ suglumino žiūrovus, atėjusius į šokio festivalį. Ūsuotas, vestuvių muzikantą primenantis vyriškis, aštuntojo dešimtmečio stiliaus tamprėmis apsitempusi moteris ir sukumpusi vienuolė dainavo visiems žinomus hitus, griuvinėjo, laipiojo vienas kitam ant nugaros bandydami perteikti absurdišką Slavomiro Mrožeko apysakų nuotaiką. Absurdas vis dėlto irgi turi tam tikrus kriterijus ir nebūtinai remiasi principu „svarbu rodyti bet ką“. Tačiau publikai buvo naudinga pamatyti, kad demarkacinės linijos, griežtai skiriančios meno sritis, seniai išbluko. O muitinių postai, saugantys vienos meno srities „įvažiavimą“ į kitos zoną, tėra butaforiniai – nereikalauja nei specialių vizų, nei leidimų.
Ferenc Feher“ plastinių situacijų serija.
Vaiva Grainytė
