Ekonominės krizės akivaizdoje Tarptautinės gyvenviečių ir kaimynystės centrų federacija kelia visuomenei naują uždavinį – kitaip įvertinti savo išteklius.
Ketvirtąja valdžia po prezidentės, Vyriausybės, savivaldybės laikoma žiniasklaida. Tačiau pernai Stokholme (Švedija) vykusioje konferencijoje federacijos prezidentas Michaelis Zyezeris pabrėžė, kad finansinio sunkmečio akivaizdoje žiniasklaida ir bendruomenės pagal svarbą pasikeičia vietomis. Šis hierarchijos veiksnys labai svarbus ne atsitiktinai.
Švedai pernai minėjo pirmųjų bendruomenių centrų įsikūrimo šimtmetį.
Prieš porą metų Niujorkas šventė 125-ąsias pirmosios universiteto bendruomenės sukaktį. Vakarų šalyse vietinės valdžios institucijos labai pozityviai žiūri į gyventojų visuomeninę savivaldą pirmiausiai dėl ekonominių išskaičiavimų.
Vakaruose bendruomenių centrų veikla pasižymi įvairove, ilgametė profesionali jų veikla pelnė visuomenės ir valdžios pasitikėjimą, o bendruomenių, kaip nevyriausybinių organizacijų, paslaugos gerokai pigesnės nei privačių ar valstybinių institucijų. Taigi, valdžiai apsimoka su bendruomenėmis bendradarbiauti.
Lietuvoje Vyriausybė, Seimas ir savivaldybės dar nepakankamai įvertina vietos bendruomenių veiklą.
Dažnas bendruomenės centras neturi savo patalpų, glaudžiasi mokyklose, bibliotekose. Tuo tarpu išsivysčiusios šalys bendruomenėms valdyti atiduoda nemažus pastatus. Į meno, sporto, įvairiausius užsiėmimus juose renkasi ir jauni, ir seni, ir sveiki, neįgalūs. Tik dėl didelio neūkiškumo tokia patirtimi nepasinaudojama Lietuvoje – užuot bendruomenėms patikėjus nenaudojamus pastatus, jie laikomi apleisti, fanera užkaltais langais.
Įdomu tai, kad JAV, kitose Vakarų šalyse bendruomenėms ir jų realizuojamiems projektams vadovauja diplomuoti profesionalūs bendruomenės darbuotojai. Tai – niša naujų studijų krypčių ieškantiems Lietuvos universitetams. Daugelį metų dirbau bendruomenių projektų eksperte, pastebėjau, kad jų rengėjams labai trūksta ekonominių, vadybos žinių. Dažna kompetentingų specialistų neturinti bendruomenė nesugeba racionaliai paskirstyti gaunamų lėšų – organizuoja šventes su milžiniškų honorarų užsiprašančiomis šou žvaigždutėmis, užuot pasikvietusios savo krašto neišpuikusius atlikėjus, brangiai nuomojasi sceną, nors galėtų pigiai įsigyti. Vakarų šalių bendruomenės lėšas paskirsto taip, kad užtektų visiems metams, o Lietuvos – kaip tas pasakėčios žiogas, visą vasarą pragrojęs žiemą lieka alkanas.
Irena Leliūgienė
M.Romerio universiteto profesorė, Tarptautinės gyvenviečių ir kaimynystės centrų federacijos narė
