Klasėse daugėja tuščių vietų.
Į mokyklas kasmet susirenka maždaug po 20 tūkst. mažiau mokinių, tačiau juos pasitinka nemažėjantis pedagogų skaičius. Nenorintys pripažinti demografinės realybės mokytojai norėtų likti valstybės išlaikytiniais.
Vasario viduryje surengtas šalies pedagogų profesinių sąjungų įspėjamasis streikas netapo visuotinis, tačiau organizatoriai liko patenkinti aktyvumu. Dviem valandoms darbą nutraukę apie 300 mokytojų neva įrodė, jog reikalavimas yra pagrįstas ir, jei Švietimo ir mokslo ministerija (ŠMM) į juos neatsižvelgs, grasinama rengti neterminuotus streikus. Tačiau švietimo ir mokslo ministras Gintaras Steponavičius kategoriškas – tuštėjančios mokyklos veltui nebus išlaikomos.
Nėra mokinių, nebus ir darbo
Lietuvos mokytojams, palyginti su kitomis ES šalimis, tenka bene mažiausiai moksleivių. 2009 m. vienam mokytojui Lietuvoje teko vidutiniškai 9,7 mokinio. Tik Maltoje ir Lichtenšteine yra mažiau, o bendras ES vidurkis – 14,5 mokinio vienam mokytojui. 2000 m., kai demografinė ir emigracinė krizė dar nebuvo tokia ryški, Lietuvos vidurkis buvo pavyzdinis – 16,7 mokinio vienam pedagogui. Tačiau per pastarąjį dešimtmetį Lietuvoje tuštėjo tik moksleivių suolai, bet ne mokytojų skaičius. 2000–2008 m. mokinių sumažėjo 139 tūkst., arba 23 proc. Šiemet mokyklas baigs apie 36,7 tūkst. abiturientų, o 2020 m. dvyliktokų gali likti maždaug 28 tūkst.
Nepaisant to, mokytojų skaičius išlieka stabilus – lėtai tuštėjančias gretas sparčiai papildo tūkstančiai šviežiai diplomuotų pedagogų. ŠMM teigimu, įvairios aukštosios mokyklos šiemet išleis apie 4 tūkst. pedagogikos specialybių absolventų, nors rinka kitąmet galės pasiūlyti tik apie 300 laisvų darbo vietų. Šiuo metu bendras mokytojų skaičius siekia 37 tūkst.
Streiko organizatoriai teigė, kad demografinė situacija neturi keisti mokytojų darbo apimčių ir, atitinkamai, užmokesčio. Vienas pagrindinių reikalavimų – kad būtų garantuota 18 pamokų savaitinė darbo norma. Tai reiškia, kad net jei mokytojas per savaitę turi mažiau pamokų, jam būtų mokama už nustatytas valandas neatsižvelgiant į realų darbo krūvį. G. Steponavičius atmeta tokius reikalavimus, nes tai reikalautų papildomų finansinių išteklių ir tokia algų mokėjimo tvarka būtų nelogiška ir nesąžininga kitų darbuotojų atžvilgiu.
Socialistinės tvarkos įkaitai?
Nesunku suprasti, kad mokytojų skaičius taip pat turi mažėti. Tačiau kaip neskausmingai to pasiekti – politikams neišsprendžiamas uždavinys. Vien pensinio amžiaus mokytojų šiuo metu – apie 3 tūkst. Švietimo ir mokslo ministras pripažino, kad pensinio amžiaus mokytojų „galėtų būti ir mažiau“, tačiau jų atleisti neskubama.
Tačiau tai tik mažoji problemos pusė. Net jei visi pensinio amžiaus mokytojai iškart paliktų mokyklas, juos be vargo galėtų pakeisti vienų metų pedagoginių specialybių absolventai. Tiesa, pastaraisiais metais jau bandoma mažinti būsimų mokytojų skaičių – šiemet į pedagogikos studijas priimamų studentų skaičius bus 20 proc. mažesnis. Nors tai nepatinka pedagoginės krypties studijas siūlančioms aukštosioms mokykloms, valstybės finansuojamų krepšelių skaičius kasmet turėtų nuosekliai mažėti. Ilgus metus tiek ŠMM, tiek aukštosios mokyklos apsimetė, kad nepastebi, jog būtent pedagogikos studijas baigę jaunuoliai dažniausiai ieško darbo ne pagal specialybę. Todėl susidarė ir paradoksali situacija – provincijoje trūksta kai kurių specializacijų mokytojų.
Tiek mokytojų profsąjungos, tiek ŠMM vengia pripažinti, kad sovietinės mokytojų rengimo ir išlaikymo tendencijos užtruko per ilgai. Daugelis mokyklose dirbančių mokytojų paniškai bijo galvoti apie kitas darbo galimybes, todėl įsitikinę, kad „davė valstybė diplomą, duos ir duonos“. Ypač sunku pradinių klasių mokytojams – jų specializacija neleidžia nei papildomai užsidirbti mokant privačiai, nei persiorientuoti į kitokį ugdymą, skirtą suaugusiesiems.
ŠMM šiuo metu rengia pedagogų kvalifikacijos kėlimo koncepciją, numatysiančią priemones, kaip mokytojai galėtų kelti savo kompetenciją. Tačiau kvalifikacijos kėlimo gairės streiko organizatoriams pakvipo siekiu susidoroti – esą planuojamos nuostatos trukdys dirbti, o iš mokytojų bus reikalaujama daugiau, nei įmanoma įvykdyti. G. Steponavičius tikina, kad mokytojams savišvieta privalo tapti prioritetu: „Už dėstymo kokybę labiausiai atsakingi mokytojai, bet jei jie nėra suinteresuoti kelti savo kvalifikaciją, geriau jie mokyklose nedirbtų.“
Vis dėlto kvalifikacijos kėlimo programos, skirtos mokytojams tobulėti, nors ir yra teisingos, neišspręs problemos. Mokytojams reikia išmokti konkuruoti darbo rinkoje, net jei ta rinka – tik švietimo sistemos. Mažėjant mokinių skaičiui ir pamokų krūviui neišvengiamai gali tekti dirbti keliose vietose. Aukštųjų mokyklų dėstytojams jau tapo įprasta dėstyti keliuose universitetuose. Tad ateityje ir mokytojams, norintiems viso krūvio, gali tekti pamokas vesti keliose mokyklose.
