Kartais viena bažnyčia slepia tiek istorijų, kad jų pakaktų visai knygai. O ką daryti, kai tokių bažnyčių – 111? Su iššūkiu tokią gausybę informacijos sutalpinti į vieną leidinį susidūrė Panevėžio vyskupijos šimtmečiui skirtos knygos „Panevėžio vyskupija. Praeitis ir dabartis. 1926–2026“ sudarytojai.
Ši knyga tapo savotišku šimtmečio metraščiu, aprėpiančiu ir vyskupijos istoriją, ir dabartinį jos gyvenimą.
Už kiekvienos aprašytos bažnyčios sienų slypi ne tik architektūra ar datos, bet ir žmonių tikėjimas, pasiaukojimas bei atkaklumas, leidęs išsaugoti maldos namus net sudėtingiausiais istorijos laikotarpiais.
Bažnyčia – ne vien mūrai
Pasak Panevėžio vyskupo Lino Vodopjanovo OFM, mintis išleisti knygą apie visas vyskupijos šventoves brendo ne vienerius metus.
„Tai nėra vien knyga apie bažnyčias. Norėjome pažvelgti į visą šimtmetį ir parodyti, kas yra Bažnyčia šiandien“, – sako vyskupas.
Leidinys suskirstytas į dvi dalis.
Pirmąją parengė istorikė dr. Regina Laukaitytė. Joje apžvelgiama visa Panevėžio vyskupijos istorija nuo jos įkūrimo 1926 metų balandžio 4 dieną, kai popiežius Pijus XI Apaštališkąja Konstitucija „Lituanorum gente“ paskelbė Lietuvos bažnytinės provincijos įsteigimą.
Anot vysk. L. Vodopjanovo, svarbų vaidmenį šiame procese atliko ne tik pats popiežius, anksčiau dirbęs Varšuvos nuncijumi, bet ir reformos architektu vadinamas palaimintasis Jurgis Matulaitis, ėjęs Vilniaus vyskupo pareigas.
Dr. R. Laukaitytės parengtoje pirmoje, istorinėje, knygos dalyje atsispindi ir sudėtingi XX amžiaus istorijos laikotarpiai: karai, sovietinė okupacija, tikėjimo persekiojimas bei Bažnyčios pastangos išlikti.
Tačiau, pasak vyskupo, ne mažiau svarbi ir antroji leidinio dalis.
„Dažnai, kalbėdami apie bažnyčią, pirmiausia įsivaizduojame pastatą. Turime daug gražių ir išskirtinių šventovių, tačiau Bažnyčia nėra vien mūrai. Gyvoji Bažnyčia yra žmonės. Todėl norėjosi parodyti kiekvienos parapijos bendruomenę, jos gyvenimą ir veiklą“, – pabrėžia L. Vodopjanovas.
Prisilietimas prie šaknų
Vyskupo teigimu, leidinys turi ne tik pažintinę, bet ir išliekamąją vertę.
„Ši knyga kartu yra ir prisilietimas prie mūsų šaknų. Knyga liks ir po daugelio metų – ją bus galima paimti, pavartyti, prisiminti. Norėtųsi, kad ji pradžiugintų kiekvieno širdį“, – sako dvasininkas.
Knygą jau galima įsigyti dekanatuose, Panevėžio vyskupijos kurijoje ir pagrindinėje vyskupijos šventovėje – Kristaus Karaliaus katedroje. O oficialus jos pristatymas numatytas rudenį Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje.
Kalbėdamas apie Bažnyčios vaidmenį per pastarąjį šimtmetį, vysk. L. Vodopjanovas pabrėžia: laikai keitėsi, bet pagrindinė jos misija liko ta pati: Evangelijos skelbimas ir tikėjimo gilinimas.
„Bažnyčios pagrindinis tikslas, esmių esmė – padėti žmogui susitikti Dievą. Jos veiklos sritys, žinoma, išsiplėtė – mokslinė, kultūrinė, socialinė, karitatyvinė, tačiau ašis išliko ta pati“, – teigia ganytojas.
Krauti lobį danguje
Pasak vysk. L. Vodopjanovo, šiandien Panevėžio vyskupija, kaip ir visa Lietuva, susiduria su demografiniais iššūkiais, mažėjančiu gimstamumu, o Panevėžio kraštui ypač aktualu visuomenės senėjimas.
Tačiau, atkreipia dėmesį ganytojas, kartais maža parapija turi labai daug entuziazmo ir noro veikti, o kitoje, regis, žmonių netrūksta, tačiau kelias į Dievą tampa sunkesnis.
„Svarbiausia, kad žmogus nepamirštų esminio klausimo – kam gyvename šioje žemėje. Todėl norisi linkėti toliau ieškoti to, kas nesubyra. Kaip sakoma Evangelijoje, kraukime lobį danguje, ko nepavagia, kas nesurūdija ir ko kandys nesuėda“, – sako vysk. L. Vodopjanovas.
Paklaustas, kurios Panevėžio vyskupijos šventovės jam pačiam yra ypatingos, vyskupas išskiria ne vieną.
„Tikras lobis yra Onuškio bažnyčia – viena seniausių medinių bažnyčių. Netoli Panevėžio turime ir tikrą perlą – Smilgių bažnyčią su įspūdingu altoriumi. Tačiau kiekviena bažnytėlė turi savo istoriją, savitą jaukumą ir unikalumą. O tas jaukumas pirmiausia priklauso nuo žmonių bendrystės“, – įsitikinęs vyskupas.
Per šimtą metų keitėsi valdžios, santvarkos, bet bažnyčios išliko.
„Nes liko žmonių tikėjimas, nes žmonėms rūpėjo atrasti Dievą, jį nešiotis savo širdyje ir perduoti kitam“, – sako Panevėžio vyskupas.
Milžiniškas darbas per rekordiškai trumpą laiką
Knygos sudarytoja ir antrosios dalies autorė Jolanta Lebednykienė džiaugiasi galutiniu rezultatu, nors pripažįsta: kelias iki jo buvo intensyvus ir pareikalavo didžiulio susitelkimo.
Prie leidinio rengimo ji prisidėjo praėjusių metų lapkritį, pakviesta vysk. L. Vodopjanovo.
Tuo metu istorikė dr. R. Laukaitytė jau buvo parengusi pirmąją knygos dalį – mokslinę istorinę apžvalgą.
J. Lebednykienės laukė užduotis susisteminti visą kitą sukauptą medžiagą ir parengti antrąją leidinio dalį, kurioje pristatomos visos 111 vyskupijos parapijų.
„Pirmasis iššūkis buvo įsigilinti į šį turinį ir suprasti, kaip praeitis formuoja mūsų dabartį. Kiekviena iš 111 vyskupijos bažnyčių turi turtingą istoriją – neįtikėtina, kiek daug žmonių įdėjo širdies į savo parapijų kūrimą ir statybas“, – teigia J. Lebednykienė.
Darbas buvo itin intensyvus. Medžiaga maketuoti buvo pateikta jau vasario pradžioje, o spaudai knyga atiduota balandžio 29 dieną.
Pasak J. Lebednykienės, visas šis laikotarpis buvo skirtas beveik vien tik knygai, neretai dirbant ir naktimis.
Vis dėlto, sako autorė, tai buvo nepaprastai įdomi patirtis, leidusi iš arti pažinti Panevėžio vyskupijos istorijos ir dabarties turtingumą.
Iššūkis – sutilpti
Knygos rengimui pradėta ruoštis gerokai anksčiau.
Dar Panevėžio vyskupo Liongino Virbalo laikais parapijoms buvo pavesta surinkti ir aprašyti savo istoriją.
Į vyskupiją suplaukė tokia gausi medžiaga, kad jos būtų pakakę ne vienam tomui.
Knygos sudarytojai vienu didžiausių iššūkių tapo susisteminti tokią gausybę informacijos. Kiekvienos parapijos istorijai knygoje skirta maždaug po puslapį, nors, anot J. Lebednykienės, apie kiekvieną iš 111 šventovių būtų galima parašyti atskirą knygą.
„Medžiagos buvo galybė, o plėstis negalėjom, nes ir taip knyga išėjo 500 puslapių“, – sako autorė.
Leidinio pagrindu tapo kelių institucijų bendras darbas.
Svarbų indėlį įnešė Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka. Jos darbuotojos Sigita Marcinkevičienė ir Inga Vienažindienė suskaitmenino vyskupijos kurijos fotoarchyvą, jis tapo vertingu šaltiniu tiek dr. R. Laukaitytei rengiant istorinę apžvalgą, tiek J. Lebednykienei rengiant parapijų pristatymus.
Ne mažiau svarbus buvo fotografo Gintaro Lukoševičiaus darbas. Jis aplankė ir nufotografavo visas 111 Panevėžio vyskupijos bažnyčių. Šis darbas truko apie pusantrų metų, todėl knygoje šventovės užfiksuotos visais metų laikais, sukuriant savitą vizualinį vyskupijos metraštį.
Šį istorinį leidinį išleido Panevėžio bendrovė „Amalkera“, o jo vizualiniu veidu rūpinosi dailininkas Evaldas Ivanauskas.
Tikėjimo bendruomenės
Rengdama parapijų aprašymus, J. Lebednykienė siekė atskleisti ne tik istorinius faktus ar architektūrinę vertę.
Jai buvo svarbu parodyti ir žmones, kūrusius bei tebekuriančius parapijų gyvenimą.
Knygoje pristatomi fundatoriai ir mecenatai, bažnyčių statytojai, kunigai, rūpinęsi šventovių statyba bei remontu, taip pat parapijiečiai, kurių pastangomis bažnyčios buvo puoselėjamos ir išsaugotos. Autorė norėjo parodyti ir šiandienos parapijų gyvenimą – aktyvias bendruomenes, jose tarnaujančius kunigus bei tikinčiuosius.
Pasak J. Lebednykienės, renkant medžiagą remtasi įvairiais šaltiniais: Panevėžio vyskupijos kurijos archyvu, Kultūros paveldo departamento registru, spaudos publikacijomis, 1993 metais išleistu žinynu „Lietuvos katalikų bažnyčios“ bei naujausiu „Katalikų žinynu 2025“.
Bendraujant su parapijomis itin padėjo kurijos sekretorė Julija Matulienė, koordinavusi nuotraukų ir informacijos surinkimą.
Turtinga istorija
Pasak J. Lebednykienės, vienas didžiausių atradimų buvo suvokimas, kokia turtinga ir įvairialypė yra Panevėžio vyskupijos istorija.
Devyniuose dekanatuose esančios 111 bažnyčių liudija ne tik skirtingus architektūros stilius, bet ir sudėtingus istorinius laikotarpius.
Kai kurios šventovės garsėja išskirtine architektūra, kitos stebina dramatiškais likimais – buvo deginamos, griaunamos, sovietmečiu naikinamos.
Tačiau tikinčiųjų atkaklumas dažnai nugalėdavo, o maldos namai būdavo įrengiami net buvusiuose ūkiniuose pastatuose ar gyvenamuosiuose namuose.
Nuo baroko iki modernybės
J. Lebednykienės nuomone, ne viena vyskupijos šventovė nusipelno daugiau visuomenės dėmesio. Tarp jų – seniausia Panevėžio dekanato Smilgių bažnyčia, medinės baroko architektūros paminklas, pastatytas 1764 metais, taip pat Troškūnų bažnyčios ir vienuolyno ansamblis – vienas reikšmingiausių vėlyvojo baroko ir klasicizmo architektūros kompleksų Lietuvoje.
Rokiškio dekanate išsiskiria Onuškio bažnyčia, kurioje atrasta itin vertinga sieninė tapyba. Prie šių maldos namų restauravimo reikšmingai prisidėjo Ilzenbergo dvaro savininkas Vaidas Barakauskas, 2023 metais skyręs 1,1 mln. eurų šventovei atnaujinti, taip pratęsdamas mecenatystės tradicijas, kai nuo senų laikų bažnyčios buvo funduojamos vietos dvarininkų.
Knygoje vietos skirta ir naujausioms vyskupijos bažnyčioms. Tarp jų – 1997 metais pastatyta Berčiūnų šventovė bei moderni Utenos Dievo Apvaizdos bažnyčia, baigta statyti 2005 metais.
Šie pavyzdžiai atskleidžia, kad vyskupijos istorija nesibaigia praeitimi – ji kuriama ir šiandien.
Pati J. Lebednykienė prisipažįsta, kad jai ypač brangi Pandėlio bažnyčia.
Su ja susiję vaikystės prisiminimai, vasaros pas senelius netoli Pandėlio, kelionės į sekmadienio mišias senelio vadeliojamo arkliuko traukiama brikele, Pirmoji Komunija, Šv. Onos atlaidai, po jų – kermošius ir pakermošis pas gimines.
Ten, pasak J. Lebednykienės, prasidėjo jos pažintis su tikėjimu ir bažnyčia.
„Nuo vaikystės Pandėlio bažnyčia man yra padariusi didžiulį įspūdį – paveikslai, vargonų muzika, pamaldų atmosfera. Ten buvo mano stebuklų pasaulis“, – pasakoja knygos autorė.
Kelionė po vyskupiją
Knyga „Panevėžio vyskupija. Praeitis ir dabartis. 1926–2026“ ne tik apibendrina šimtmetį trukusią vyskupijos istoriją, bet ir atveria naujas galimybes tyrinėti jos praeitį.
Pasak sudarytojos, tai savotiška šimto metų fiksacija, kuri ateityje gali tapti atspirties tašku dar gilesniems istoriniams tyrimams. Kartu tai ir kvietimas keliauti po Panevėžio vyskupiją – pažinti jos bažnyčias, žmones ir gyvą tikėjimo tradiciją, kuri šį kraštą formuoja jau visą šimtmetį.
„Knygoje pateikiamas kiekvieno vyskupijos dekanato žemėlapis, kiekvienos šventovės adresas, joje vykstantys atlaidai. Ją pavarčius, kiekvienam turėtų kilti noras aplankyti tas 111 aprašytų bažnyčių. Mano misija ir buvo sužadinti tą norą“, – sako J. Lebednykienė.
