Antrą šimtą medinių velnių pradėjęs drožti Biliūnų kaimo gyventojas Stanislovas Šimonėlis nebijo bauginimų, kad gyvenant tarp raguotųjų gali pristoti tikras nelabasis. Medinių velnių drožėjas sako nebijantis, tikrojo buvimu smarkiai abejoja, o bijoti, sako, reikia nebent žmonių – jų yra nepalyginti blogesnių nei įsivaizduojamas velnias.
Velnių draugo
neprimena
Vaizdingoje vietoje ant Juostos upelio kranto gyvenantis S.Šimonėlis drožia jau daugybę metų – net pats sako nebežinantis, kada į rankas paėmė peilį. Dienas leidžiantis drožtų velnių pilnose dirbtuvėse 72-us metus baigiantis vyras į nelabųjų bičiulį visai nepanašus – ilga žila barzda ir poilgiais plaukais jis veikiau primena stebuklines pasakas vaikams pasakojantį senelį.
Drožti sakosi visada norėjęs, bet per nesibaigiančius darbus tam trūko laiko. Kolūkio lentpjūvėje dirbęs gaterininku S.Šimonėlis pamatęs gražesnį pagalį atidėdavo jį į šalį ir nešdavo namo.
Laiko mėgstamam užsiėmimui atsirado tik išėjus į pensiją. Pirmas drožinys buvo špyga. Dabar drožėjas tikina, kad jokiam žmogui ji nebuvo skirta, piktumo niekam nejautęs, tiesiog trijų pirštų kombinacija visada atrodė smagiai.
Tautodailininkų sąjungai priklausantis S.Šimonėlis – savamokslis drožėjas.
„Kas gi mane mokys? Negi tokiam darbui reikia mokslo – imi kaltą ir dirbi, – juokiasi drožėjas. – Reikia tik netingėti. Kiekvienam savo – kas geria, kas taip sau maklinėja, o aš drožiu.“
Velnių neparduos
Išdrožti šimtą velnių S.Šimonėliui kilo mintis dažnai girdint liaudyje populiarų posakį „Po šimts velnių“.
„Pagalvojau, kodėl gi aš negaliu namie šimto savo velnių turėti, ir ėmiausi darbo“, – „Sekundei“ pasakojo drožėjas.
Kol S.Šimonėlis vieną po kito drožė nelabuosius, visi apylinkėje žinojo, kad ir labai prašydamas velnio nei nusipirksi, nei dovanų gausi. O iš prašančiųjų parduoti S.Šimonėliui tik juokas ima, nes jo drožti velniai neturi kainos ir nė vienas neparduodamas.
„Buvo atvažiavęs vienas turtingas ponas ir siūlė visus iškart nupirkti, bet net į kalbas nesileidau, – prisimena drožėjas. – Parduoti gali labai greitai, o išdrožti – ilgas darbas“.
Kol išdrožė šimtą, S.Šimonėlis velnius skaičiuodavo, o gerokai įsibėgėjęs į antrą šimtą skaičių pametė. Dabar ir išdalytų raguotųjų jau daug, bet mažiau kaip šimto namuose jų negali būti.
Didžiulėmis piktomis akimis, iššieptais dantimis, kai kurie rūkantys pypkes, kai kurie linksmi – dviejų vienodų velnių S.Šimonėlio dirbtuvėse nerasi.
„Gali mėginti ir tokį pat išdrožti – pasidėjai priešais ir drožk, bet vis tiek bent kiek kitoks išeis.
Kaip dviejų vienodų žmonių nerasi, taip ir velnias kiekvienas kitoks“, – paaiškina drožėjas. O visas velnių savybes turi ir žmonės, tad velniams priskiriamų savybių toli ieškoti nereikia.
Šeimininko humoro jausmą išduoda auksu blizgančiais dažais dažytos velnių akys, iškišti dantys. Su kiekvienu mediniu velniu drožėjas pasikalba kaip su gyvu, subara, kad norint praeiti pro šalį maišosi po kojomis, o nukabintas nuo sienos ištepa rankas. „Reikia tave nešti į pirtį maudyti“, – pasišaipo drožėjas. Vieno išskirtinio numylėtinio drožėjas sako neturintis, nes visi vienodai savo rankomis išdailinti.
Per savo humoro jausmą kolūkio laikais S.Šimonėlis buvo patekęs ir į valdžios nemalonę. Išdrožęs Lenino portretą pasikabino jį dirbtuvėje šalia Vytauto Didžiojo portreto.
„Nors ir aiškinau, kad abu šiuos žmones gerbiu vienodai, suprato, kad maustau. Teko nukabinti. Kvailas buvau, kad sudeginau, dabar galėčiau žmonėms parodyti“, – pasakoja drožėjas.
Drožti dabartinių politikų karikatūrų S.Šimonėliui nekyla noras – velniai už juos nė kiek ne prastesni.
Trūksta vietos
Velnio su visu kūnu biliūnietis dar nėra išdrožęs, mat nelabai įsivaizduoja, kaip jis turėtų atrodyti. Tačiau jei kas papasakotų, kaip jis turi atrodyti, sėstų ir išdrožtų. Lankytojų į Biliūnų kaimą užsuka nemažai. Jie drožėjui kartais ir nusibosta, bet S.Šimonėlis nė vieno iš kiemo neišveja, visiems parodo savo nelabuosius.
Nebaigti velniai S.Šimonėlio dirbtuvėse nesimėto: visi jie nudažyti ir tvarkingai sukabinti ant sienų. Savo drožinius S.Šimonėlis laiko nedideliame ūkiniame pastatėlyje įrengtose dirbtuvėse.
„Vietos trūksta tiems mano kipšams, daržinės neužtektų visiems sukabinti“, – sako drožėjas. Jis išduoda norintis pastatyti didžiulį pastatą ir ten įrengti didelę drožinių salę. Statybininko patirties žmogus turi, jaunystėje teko ir namus statyti, ir stogus dengti. Vietos sodyboje yra, bet norint pradėti statybas reikia ilgokai minti valdiškų namų slenksčius, gauti krūvą leidimų, o tokiems reikalams S.Šimonėlis neturi nei laiko, nei noro.
Didžiąją savo kolekcijos dalį drožėjas laiko gyvenamajame name, tačiau prašalaičių į jį neveda – esą pirmiausia reikia aptvarkyti, tada žmonėms rodyti.
Prietaras, kad namuose laikomas velnias gali tikrai prišaukti nelabąjį, S.Šimonėliui atrodo paikos kalbos.
„Yra baisesnių daiktų negu medinis velnias, bijoti reikia nebent žmonių, – šypteli S.Šimonėlis. – Dar ir neaišku, ar išvis tas velnias yra, čia gal tik žmonių išmonė.“
O ir drožiantis S.Šimonėlis sako ne tik velnius: jo kolekcijoje jau yra apie 50 margaspalvių lazdelių, didžiulis krepšys pypkių su velnio galvomis, medinių vištų ir gaidžių, visokių kitokių paukščių. Ant sienos puikuojasi bent dešimt žalčių, o dabar darbuojasi prie Eglės žalčių karalienės drožinio. Yra ir kelios drožtos raganos, nes, kaip sako pats meistras, kaipgi bus velniai be raganų.
Į muges nevažiuoja
Biliūniečio velnių nepamatysi ir Kaziuko mugėse ar dailės parduotuvėse. Geram žmogui ar draugui šeimininkas leidžia pasirinkti, dovanoja ir palinki geros draugystės su nelabuoju.
„O kam man juos pardavinėti, jei pinigų netrūksta, – nesupranta drožėjas. – Jei pragyvenimui pritrūktų, gal ir parduočiau, o dabar jų namai čia. Negeriu, nerūkau, nelabai ir žinočiau, ką su gautais pinigais veikti.“
Šeimoje pasekėjų drožėjas neturi. Sako, užtenka, kad vienas kvailioju, sūnus tokiais dalykais neužsiima.
S.Šimonėlis pasakoja, jog įprasta, kad drožėjams geriausiai paklūsta liepa, mat šis medis minkštas.
„O man priešingai – geriausia drožti iš kieto medžio, – nustebina. – Žmonėms atrodo, kad didelį velnią išdrožti daugiau darbo, bet iš tiesų daug ilgiau sugaišti, kol mažiuką išdailini, dantis kiekvienam nudažai“.
Dėl medienos trūkumo jokių bėdų nėra, važiuodamas malkauti parsiveža ir malkų, ir drožti tinkamos medžiagos. Eidamas į mišką S.Šimonėlis niekada namuose nepalieka peilio. Ne dėl to, kad bijotų ką nors susitikti – kiekvienąkart akis užkliūva už įdomiai išaugusios šakos.
Velnių kolekcija S.Šimonėlio dirbtuvėje jau beveik baigta. Dabar drožėjas ėmėsi drožti indėnus. Skaičiaus, kiek reikia išdrožti indėnų, S.Šimonėlis neturi – droš, kol nusibos ir kils įdomesnių minčių.
Birutė KRONIENĖ
A.Repšio nuotr. Pagarsėjęs kaip nelabųjų drožėjas
S.Šimonėlis dabar ėmėsi drožti indėnų kolekciją.
