Ne, jis nepozuos fotografui. Ne, čia nėra ką komentuoti – žiūrėkit patys. Taip, jis nepakenčia kvailų klausimų. Parodos atidarymo iškilmėse pasirodo ant galvos užsitempęs raudoną kaukę su netikra šypsena. Ir šis elgesys jam tinka. Skulptoriaus Mindaugo Navako paroda Nacionalinėje dailės galerijoje – tarsi netikėtai pro apsnūdusią provincijos gyvenvietę žvyrkeliu visu greičiu prašvilpusi fūra.
Prie informatyvių ekskursijų su menininkais ir lengvų interviu su klasikiniais klausimais jau pripratę žurnalistai šį kartą gavo kitą patiekalą. Galėtum ir nustebti, bet juk žinai, kad rūstumas – vyresnės kartos Lietuvos skulptoriams būdingas bruožas. Barzdoti, valingi ir stiprūs, tiesūs ir užsispyrę. Čia nesulauksi milijono eurų vertės Jeffo Koonso šypsenos. Ir nieko nesujaudins tavo kaprizingai papūstos lūpos. Sunku į dėžutę sukišti žmogų, kuris kiekvieną dieną emociškai ir fiziškai grumiasi su akmeniu, metalu ir kitomis nepaklusniomis medžiagomis. M. Navako atveju jos dar ir didžiulių mastelių. Daug patirties turintis menininkas puikiai žino, kad jo darbai veikia žiūrovus. O šie suvokia, kad vienas stiprus kūrinys daug vertingesnis nei penki mieli pašnekesiai.
M. Navakas gimė 1952 m. Kaune, gyvena ir dirba Vilniuje. Studijavo architektūrą ir skulptūrą, dabar pats dėsto Vilniaus dailės akademijoje. Parodose, simpoziumuose dalyvauja nuo 1977-ųjų, tačiau oficialių įvertinimų laikas atėjo su šalies nepriklausomybe. Herderio premija, Nacionalinė kultūros ir meno premija, Baltijos Asamblėjos premija. Dalyvavimas tarptautinėse bienalėse, realizuoti dideli skulptūriniai objektai užsienyje. Paradoksalu, bet tai – pirmoji didelė, muziejinė M. Navako paroda Lietuvoje. Tačiau didžiules, sunkias jo skulptūras atsigabenti pasirodė verta kaimynams: latviams (personalinė paroda Latvijos nacionaliniame dailės muziejuje Rygoje), lenkams (Šiuolaikinės skulptūros muziejus Oronske), estams (KUMU meno muziejus Taline).
Vilniuje rasite tik keturis šio menininko darbus, iš kurių geriausiai žinomas „Kablys“ Geležinkelininkų rūmų fasade. Šiuo metu Nacionalinėje galerijoje rodomos 56 skulptūros, arba 100 tonų meno. Dauguma jų – pačiame muziejuje, o didieji ir sunkieji kūriniai – aplink pastatą. Neapleidžia jausmas, kad visos vietas išsirinko pačios, tarsi kokiam stebuklingam švilpukui sušvilpus. Stovi patenkintos, uodžia miesto orą ir nužiūrinėja turistus. Tiesiog stebėtina, kaip gražiai šie didžiuliai, grubių formų objektai bendrauja su juos supančiu miestu ir žiūrovais. O ką daryti parodos lankytojams, kad tas bendravimas būtų abipusiškai malonus ir naudingas?
Seka mus ir miestą
Ši retrospektyvinė M. Navako paroda yra kaip autorinis kūrinys. Visus darbus menininkas eksponavo pats, o kuratorei Elonai Lubytei paliko transportavimo, komunikavimo ir kitus organizacinius klausimus. Jis atrinko kūrinius, ieškojo jiems vietos, kūrė parodos architektūrą (atkreipkite dėmesį į retai atidengiamas Nacionalinės dailės galerijos didžiosios salės lubas!). Tad einant nuo vieno eksponato prie kito verta pagalvoti ir apie visumą – skulptūros dažnai gražiai dera tarpusavyje formaliai, o kartais ir prasmiškai.
Kalbant apie rodomus objektus, pradžioje verta pakilti į 9-ą muziejaus salę, kur nuolatinėje ekspozicijoje laikinai įterptas M. Navako „Vilniaus sąsiuvinis“. 1981–1986 m. menininkas fotografavo Vilnių, paskui užfiksavo savo sukurtas nedideles skulptūras ar jų modelius. Šių nuotraukų fragmentus koliažo principu įkomponavo anksčiau įamžintoje miesto erdvėje ir retušavo. Pamėginus įsivaizduoti, kaip šie „eskizai“ atrodytų tikrovėje, bus lengviau įsijausti į menininko grumtynes su dydžiais, objektų santykiu tarpusavyje ir su žmogumi. Tuomet jau galima leistis į pagrindinę galerijos salę.
Naudojamų medžiagų gausa tėra išorinis bruožas, leidžiantis įvardyti tai, kas išties stebina, – M. Navakas nuolat ieško problemų. Ir visada jų randa.
Čia rodoma didžioji dalis parodos eksponatų, sukurtų iš netradicinių medžiagų: statyboms naudojamų vamzdžių, konteinerių, taip pat vazonų, blokelių, vonios kriauklių. Menininkas šias medžiagas linkęs traktuoti kaip žaliavą ir nieko daugiau. Tačiau tegu ir perdaryti (pavyzdžiui, į vieną formą sujungti, emaliu padengti ir išdegti vazonai) arba buitines situacijas primenantys (it skalbiniai padžiauti varnalėšų lapai) objektai nuo formos, masės ar paviršiaus kontempliacijų mus veda prie tam tikrų įtarimų menininko atžvilgiu.
M. Navakas seka mus, ponai, ir tai daro jau seniai. Jis stebi mūsų miestą, jo pretenzijas, galimybes ir realybę. Jis šniukštinėja mūsų buitį. Klausosi mūsų diskusijų apie kultūrą ir kasdienių kaimyniškų pašnekesių. Tam jam nereikia lipti į romantizuotą Menininko bokštą, iš kurio neva geriau matyti. Ne, jis nepastebimai įsimaišęs tarp mūsų ir jį išduoti galėtų nebent viena ranka iš paskos velkamas didžiulis lagaminas su ratukais – dailės istorijos bagažas, kuriame rasi visko: dolmenų (senovinių megalitinių statinių iš vertikalių luitų, ant kurių horizontaliai uždėtas plokščias akmuo, – IQ past.), renesansinių arkų, klasicistinių kolonų, Duchampo ready-made. Kita ranka jis pakeliui renka pačias įvairiausias medžiagas: tai granitas, metalas, gintaras, oda, kristalai, betonas, silikonas, porcelianas, medis. Šis menininkas nuolat ieško naujausių jam pasiekiamų medžiagų. Vienos repertuare išlieka ilgiau, kitas perpratęs tuoj palieka ir dairosi naujų. Bet naudojamų medžiagų gausa tėra išorinis bruožas, leidžiantis įvardyti tai, kas išties stebina, – M. Navakas nuolat ieško problemų. Ir visada jų randa. Paskui sprendžia ir taip suteikia mums galimybę patirti aistringą, gal net artimą pirmykščiam džiaugsmą menu. Tai paroda, kurioje žmonės nori paliesti eksponatus, stebisi ir daug šypsosi.
Dideli, ryškūs kūriniai, kurių visumą teksto pradžioje sulyginau su prašvilpiančia didžiule krovinine mašina, virpins Vilniaus orą, vels tvarkingas šukuosenas ir gąsdins vištas iki pat rugsėjo 14-osios. Bet neatidėliokite apsilankymo iki paskutinės dienos – gali būti, kad užsimanysite čia sugrįžti.
