Vakar Panevėžio miesto vicemeras Petras Luomanas ir Socialinės paramos centro darbuotojos su šimto metų jubiliejumi pasveikino Tulpių gatvėje gyvenantį Juozą Kundavičių. Garbaus amžiaus sulaukęs vyriškis, kuriam iš pažiūros galėtų būti daugiausia 85 metai, negalėjo pasakyti savo ilgaamžiškumo priežasties, tačiau visiems sveikinusiems patarė mažiau nervintis ir nepaleistuvauti. Jubiliatas sakė, kad jeigu kas nors jam sušerdavo per ausį, jis neįsižeisdavęs ir dar pasakydavęs ačiū.
P.Luomanas jubiliatui įteikė knygą apie Panevėžio praeitį ir dabartį, keraminį laivelį ir linkėjo stiprios sveikatos, dar ilgų gyvenimo metų. Jis stebėjosi, kad jubiliatas yra žvalus ir energingas, domisi šalyje ir pasaulyje vykstančiais įvykiais. Socialinės paramos centro darbuotojos, J.Kundavičiui įteikusios tortą, sakė, kad tai – penktasis šiemet šimto metų jubiliejų švenčiantis panevėžietis.
Sveikata sušlubavo po žmonos mirties
J.Kundavičius sakė kilęs iš Rokiškio, o pastaruosius šešerius metus gyvenantis pas dukterį Nijolę Breivienę Panevėžyje. Jubiliatas aiškino sveikata nesiskundžiantis, bent du kartus per dieną nulipantis iš penkto aukšto pavedžioti šuniuko, nueinantis į arčiau esančias parduotuves. Jubiliatas sakė labai mėgstantis skaityti, žiūrėti televizorių, o didžiausia bėda – prastėjanti klausa. N.Breivienė pasakojo, kad kol ji būna darbe, tėtis perskaito laikraščius, klausosi žinių, todėl grįžusiai šimtametis papasakoja visas naujienas. Ponios Nijolės teigimu, tėtis iki praėjusių metų, kai 83-ejų sulaukusi mirė jo žmona, buvo dar sveikesnis. Jis vienas nueidavo į centrinį turgų, aplankydavo Vilniaus gatvėje gyvenantį sūnų Valdą. Dabar šimtametis pasiramsčiuodamas lazdele nueina tik iki “Tau, žemdirby” turgaus.
Kiekvieną rytą valgo česnaką
N.Breivienė pasakojo, kad tėvai labai gerai sugyvenę, niekada namuose nebuvo keiksmų ar rietenų. Moteris teigė, kad tėtis visada buvo labai geras, supratingas, turėjo ir tebeturi gerą atmintį, atsimena kiekvieno anūko gimimo dieną. Ponios Nijolės teigimu, jubiliatas labai neišrankus maistui, neatsisako mėsos, lašinių, esant progai išlenkia taurelę stipresnių gėrimų. Pasak N.Breivienės, tėtis kiekvieną rytą prieš arbatą suvalgo po riekutę duonos su česnaku.
Pasiteiravus, ar patinka gyvenimas Panevėžyje, J.Kundavičius sakė, kad gyvenant Rokiškyje tekdavo kūrenti krosnį, rūpintis malkomis, todėl einant metams būtų tekę samdyti tarnaitę. Gyvenant daugiabutyje buitinių rūpesčių gerokai mažiau.
Kandidatai tik žada
Senolis labai domisi politika. Pasiteiravus, už ką ketiną balsuoti rinkimuose, J.Kundavičius aiškino: “Kandidatų tūkstančiai ir kiekvienas žada, kad tą ar tą padarys. Nieko nepadarys, nes norint ką nors daryti reikia kapitalo. Labai blogai padarė pirmoji nepriklausoma valdžia. Buvo kolūkiai, tvirtai laikėsi, gerus derlius gaudavo, aukšto lygio buvo gyvulininkystė, pienininkystė. Tačiau valdžia pradėjo juos griauti nuo stogo, ir išgriovė iki pamatų. Reikėjo kolūkius į tvirtas rankas perduoti, bet kur tau. Kur geri pirmininkai buvo, bendrovės liko, o kitur viskas išvogta. Argi svarbu, kad kolūkis ar tarybinis ūkis buvo, bet žmonės turėjo darbo”.
Anksčiau to nebūdavo
Visą gyvenimą prekybos sferoje vairuotoju, ekspeditoriumi, sandėlininku dirbęs J.Kundavičius teigė, kad dabar žmonės nebe tokie, kokie buvo anksčiau. Anot jo, net baisu skaityti laikraščius, kai 14-16 metų mergaitės girtauja, paleistuvauja. Jis prisiminė, kaip anksčiau tekdavo 500-1000 galvijų arba avių kaimenes ginti iš Rokiškio į Panevėžį. Senolis pasakojo, kad didžiules kaimenes gindavo tik 5-6 žmonės ir kelionėje tekdavo užtrukti iki dešimties parų. Tik kartą per trejus gyvulių pervedimo metus buvo bandyta pavogti karvę. O dabar, anot senolio, gyvulius išmėsinėja tiesiog ganyklose.
Kartu su visais sveikinusiaisiais taurelę konjako išgėręs J.Kundavičius visiems linkėjo sulaukti garbingo amžiaus.
Gintautas Subačius
tel. 467890, gintas@sekunde.lt
