Jaudinosi sulaukusi
šimto
Tikėjimas ir kasdienės maldos – viena ilgaamžiškumo priežasčių. Taip „Sekundei“ teigė šimtametės senolės Veronikos Butmanienės dukterėčia Jadvyga Aleksandravičienė. Žilagalvę tetą prižiūrinti moteris stebisi, kad V.Butmanienė jaunystėje krito nuo šieno vežimo, keletą valandų išbuvo be sąmonės, vaikystėje sirgo šiltine, vėliau tuberkulioze, tačiau pagijo ir sulaukė šimtojo gimtadienio.
Aiškios atminties jubiliatė pasakojo, kad užaugo dūminėje gryčiukėje, be kamino, su dviem mažais langeliais. Šeima buvo gausi, tėvai susilaukė devynių atžalų, iš kurių išgyveno septynios dukterys.
Jaudinosi pašnekovė sulaukusi šimtojo gimtadienio ir būrio svečių, bet taip pat norėjo papasakoti, kaip augo ir gyveno. O augo ji prie Bistrampolio dvaro, tėtukas ėjo pas poną tarnauti, tad ir Veronika, būdama vienuolikos metų, ėmė piemenauti, pati užsidirbti duonos kąsniui.
Tėvas anksti paliko šeimą, susirgo šiltine. Nuo jo užsikrėtė ir visi namiškiai. Kaimynai tada, bijodami mirtino užkrato, ant palangės padėdavo kokio maisto ir sprukdavo šalin.
Išsikapstė iš ligų
Mirus tėvui, V.Butmanienė kiek įmanydama padėjo motinai auginti jaunėles seseris, kaip pati sako, tarnavo ponams. Kartą vežant šieną, vežimui pakrypus, ji krito nuo viršaus, galva trenkėsi į ieną ir prarado sąmonę. Taip kelias valandas gulėjo, visi manė, kad negyva, o tais laikais daktarai greitai neatvykdavo. Tačiau išsikapanojo.
Kita istorija irgi skambėjo neįtikėtinai. Jauna Veronika išsiprašė šeimininkės ūkininkės į šokius, tačiau pavėlavo sugrįžti. Bijodama žadinti, ji stypsojo prie laukujų durų ir šalo. Visiškai sustirusi vis dėlto pažadino ponus, bet baigėsi tuo, kad ji sunkiai susirgo. Šeimininkė ligonę norėjo išvaryti, tačiau jos vyras užsistojo. Pakvietė kažkokią moterį slaugyti. Istorijos pabaiga buvo liūdna. Tąsyk Veronika pasveiko, nors buvo diagnozuota tuberkuliozė, o slaugytoja, nuo jos užsikrėtusi šia liga, mirė.
Du kartus tekėjusi už vyrų, V.Butmanienė vaikų nesusilaukė. Tačiau seserų atžalas mylėjo lyg savas. Netgi mylimiausią dukterėčią Jadvygą norėjo auginti, bet mergaitės tėvai neleido. Likimas jiedviem vis dėlto skyrė būti kartu. Dabar dukterėčios J.Aleksandravičienės šimtametė yra karšinama.
Rūpinosi giminaičiais
Panevėžyje Veronika apsigyveno ištekėjusi už Butmano. Vyras dirbo malūne, o ji bibliotekoje valytoja. Taip iš kaimietės tapo miestiete, tačiau, anot artimųjų, jos charakteris nepasikeitė. Liko energinga, smarkaus būdo ir toliau rūpinosi giminaičiais. Dar ir visų dukterėčių vaikus „dabodavo“.
Tiesa, turėjo ir savo būdą mažiesiems tramdyti. Kad viena jų, mylima Ritutė, po kiemą nelakstytų, senolė sušlapindavo jos suknelę, tad mergaitė būdavo priversta laukti, kol išdžius. Atvesta prižiūrėti Veronikai ji kitų rūbelių neturėdavo. Taip ir neišeidavo į kiemą.
Iki šiol šimtametė V.Butmanienė skaito be akinių. Kaip sako ją prižiūrinti J.Aleksandravičienė, senolė klausosi radijo laidų, daug meldžiasi, turbūt tai ją ir palaiko. Anksčiau labai skaniai gaminusi valgyti, dabar to nebedaro, tačiau Kalėdoms visada išsireikalauja bandelių su lašinukais.
Valentina ŽIGIENĖ
G.Lukoševičiaus nuotr. V.Butmanienė jaudinosi sulaukusi
šimtojo gimtadienio.
