Panevėžio mieste – dar viena šimtametė.
Šįkart garbingo amžiaus sulaukė Agnietė Baltušnikienė. Pas dukrą gyvenanti,
savimi pasirūpinti nebesugebanti moteris skundžiasi metų našta ir meldžiasi už
laimingesnį gyvenimą po mirties.
„Nebepaeinu, tapau uždara, viena mąstau ir dažniausiai poteriauju“, – apie senatvės dienas pasakojo šimtametė.
Prisiminti praėjusių metų moteris nenorėjo. Sakėsi daug ką pamiršusi, be to, toks netikėtas dėmesys panevėžietę šiek tiek trikdė.
A.Baltušnikienė tik prasitarė, kad anksti mirus vyrui jai reikėjo užauginti tris vaikus. Šeimą stengėsi išlaikyti dirbdama žemės ūkio darbus kolūkyje.
Vaikai užaugo, ir motina liko viena gyventi Ukmergės rajone. Čia niekieno neprižiūrimas jos namas ėmė po truputį griūti ir A.Baltušnikienę pas save gyventi pasiėmė dukra Monika Mikėnienė. Panevėžyje moteris pragyveno daugiau kaip 50 metų. Dukrai padėjo prižiūrėti anūkus, o vėliau – ir proanūkius.
„Man visi geri, tik aš niekam nebereikalinga, visiems trukdau“, – gyvenimu skundėsi šimtametė. Tokie motinos žodžiai nepaprastai sugraudino dukrą Moniką. Ji sakė visuomet mylėjusi savo mamą ir niekada ant jos nepykusi. Tačiau, artimųjų žodžiais, senutės charakteris – toli gražu ne auksinis. „Ji buvo sunkaus būdo. Ne visi su ja galėjo bendrauti“, – pripažino dukra.
Moteris pridūrė, kad senolę vis tiek mylėjo ir priėmė tokią, kokia ji yra.
Dabar, pasak jos, močiutei reikia didžiulės pagalbos, ir daugiau dvasinės nei fizinės. Per visą gyvenimą nesirgusi A.Baltušnikienė ir dabar gali pasigirti tvirta sveikata – vaistų ji kol kas dar nevartoja.
Ingrida NAGROCKIENĖ
G.Lukoševičiaus nuotr. „Nebepaeinu, tapau uždara, viena
mąstau ir dažniausiai poteriauju“, – apie senatvės dienas pasakojo šimtametė
A.Baltušnikienė.
